Žmonių šeima tapo paties Dievo šeima. Įsikūnijimo slėpinys pašventina šeimą: tai vieta, kurioje patinka gyventi Dievui. Šeima yra gyvenimo, augimo ir Dievo valios suvokimo aplinka. Šventąją Nazareto šeimą vienija tarpusavio meilė ir atsakomybė. Jie myli vienas kitą nesisavindami. Čia nėra priešybės tarp meilės ir Dievo valios vykdymo. Ir šiandien kiekviena krikščionių šeima, ypač per Krikšto ir Santuokos sakramentus, pratęsiančius Įsikūnijimo slėpinį, seka Šventosios Šeimos pavyzdžiu. Krikščioniškoje šeimoje nuolat mokomasi nesavanaudiškai mylėti ir aukotis dėl kitų. Kito laimė yra ne mažiau svarbi už mano. Meilė yra vaisinga, atvira ateičiai ir viltinga. Tikra meilė priima kūdikį ne kaip apsunkinimą, bet kaip palaiminimą ir Dievo pasitikėjimo išraišką. Tikrasis šeimos turtas – bendrystė, drauge praleistas laikas, kartu kuriamos ir atpažįstamos vertybės. Čia mokomasi kitą žmogų priimti kaip dovaną. Čia dažniau kartojamas žodis „tu“, o ne „aš“.

Šventosios Šeimos maldinga kelionė į Jeruzalės šventyklą užbaigia evangelisto Luko pasakojamą Jėzaus vaikystės istoriją. Ši užsklanda paliudija Jėzaus išmintį ir dieviškąją sūnystę. Kai Marija su Juozapu galiausiai randa dvylikametį Jėzų šventykloje, Marija išreiškia savo motinišką rūpestį žodžiais, kuriuose galima justi įskaudinimą: „Kam mums taip padarei?“ Tokia motinos reakcija atrodo labai normali. Marijos ausyse ir širdyje tebeaidi angelo apreiškimo žodžiai. Ji gyvai atsimena kūdikio gimimo aplinkybes Betliejuje. Nepaisant to, jaučiasi atsakinga už šį vaiką, turi užauginti jį, kad jis įvykdytų savo misiją. Todėl Marijos rūpinimasis visiškai suprantamas.

Jėzaus atsakymas klausimu skamba keistokai: „Kam gi manęs ieškojote?“ Šiame klausime galime išgirsti dvasinę perskyrą: ar manęs ieškojote tik norėdami nusiraminti ir nuraminti savo jausmus? Ar ieškojote, kad įvykdytumėte jums Tėvo patikėtą misiją? Jei galioja pastarasis atsakymas, nėra pagrindo nerimauti. „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Ar nežinojote, kad visuomet vykdau Tėvo valią? Juozapas ir Marija nesuprato jo žodžių ir nieko neatsakė. Jie tiesiog priėmė širdimi savo Sūnaus klausimą vildamiesi, kad Dievas suteiks šviesos ir supratimo.

Pabrėžtina, kad Jėzaus atsakymas Marijai yra pirmieji jo žodžiai Luko evangelijoje. Tai dar labiau pabrėžia jų programinę svarbą. Jėzus pavadina Dievą savuoju Tėvu. Nors jis dar vaikas ir niekuomet nestudijavo Mozės įstatymo, šventykloje susirinkę mokytojai stebisi jo atsakymais. Jis turi tiesioginį ryšį su Dievu ir jo Įstatymu. Iš čia kyla dvylikamečio Jėzaus išmintis.Tačiau Jėzus čia pat atsisako atsirandančios nepriklausomybės, kurią diktuoja vaizduojama situacija. Jo tėvų emocijų išraiška parodo, kad dar neatėjo jo valanda. Jėzui reikia grįžti į Nazaretą drauge su Juozapu ir Marija. Dieviškoji išmintis pasirodo pagarbiu santykiu žemiškoje šeimos bendrystėje: „Jis buvo jiems klusnus.“

Šventoji Šeima yra visų krikščioniškųjų šeimų pavyzdys. Tačiau iš šio epizodo gali susidaryti įspūdis, kad jų bendravimui trūksta artumo. Jie bendrauja tik klausimais, tarsi tardydami vienas kitą. Nė vienas negauna patenkinamo atsakymo. Tarp jų tarsi įsisuko tarpusavio nesupratimo virusas. Juk artimiems bičiuliškiems santykiams įprasta suprasti vienas kitą iš pusės žodžio ar žvilgsnio. Aprašytoje scenoje to visai nėra. Tačiau neapsigaukime. Šilti ir draugiški santykiai, lengvas tarpusavio supratimas šeimos gyvenime yra vertybės, tačiau ne vienintelės. Evangelijos epizodas mus moko suvokti aukščiausią vertybę – Dievo valią. Net artimiausi šeimos nariai ją suvokia savaip, unikaliu būdu ir savo laiku.

Kartais ir mes patiriame nelauktų reakcijų. Gerai pažįstami žmonės atsiliepia priešingai negu tikėjomės. Vietoj bičiuliško žodžio, palaikymo, sulaukėme kitokios išraiškos, geriausiu atveju – tylos. Dėl to pajutome nuotolį, net svetimumą. Ir vieningiausiose šeimose žmonės patiria tarpusavio nesupratimo kančios. Tai susiję su mūsų žmogiškuoju ribotumu ar nuodėmingumu. Turime polinkį savintis, dominuoti, reikalauti iš kito, manipuliuoti kito gyvenimu. Savinimąsi išreiškiame net kalbėdami: mano vyras, mano žmona, mano vaikai. Net linkint kitiems laimės būna sunku susitaikyti su mintimi, kad ši laimė ateis nepriklausomai nuo mūsų. Evangelijos scenoje Marija ir Jėzus bendrauja užduodami klausimus, tačiau jie nereikalauja atsakymo. Nei vienas asmuo neperžengia savo ribų. Sūnus lieka klusnus, o tėvai kantriai laukia. Ši skaudi patirtis leidžia pasitikrinti savo nuostatą ir iš naujo atrasti santykių pusiausvyrą, kuri yra jau kitokios kokybės.

Užuot primygtinai reikalavę atsakymų, stengęsi įrodyti savo teisybę, Šventosios Šeimos nariai pasirinko mylėti. Čia vėl prisimename šv. Pauliaus pamokymą kolosiečiams: „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-23.pdf