Švenčiausiosios Trejybės slėpinys nėra galvosūkis protui. Atsimename šventojo Augustino palyginimą apie berniuką, bandantį išsemti vandenyną. Tačiau šiandien nekeliame sau tikslo išaiškinti šį slėpinį iki galo. Dievo žodis mus kviečia šlovinimo maldai. Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė ragina žmones pažvelgti į nuostabius Dievo darbus. Ši knyga atskleidžia mums mylintį Tėvą, kuris išsirenka, saugo ir moko savo tautą. Tai taip pat kvietimas kiekvienam iš mūsų šlovinti Dievą už visas gyvenime patirtas geradarybes. Dažnai esame įpratę lygintis su kitais: pavydžiai žvelgiame į kito gabumus, nepastebėdami daugybės savo dovanų. Liekame susiraukę su suskilusia nuoskaudų gelda. Dievo gerumo istorija Sandoros tautą ragina atsitiesti, lygintis su kitais pirmiausia dėkojant už nepelnytas geradarybes. Psalmės žodžiais taip pat dėkojame už Dievo globą ir malonę. Laiško romiečiams ištrauka primena, kaip gera jaustis Dievo vaiku. Tokie jaučiamės net sulaukę garbingo amžiaus. Evangelijoje žvelgiame į Jėzaus atsisveikinimą su mokiniais. Jėzus atsiskiria, tačiau pažada savo artumą. Dievas neaprėpiamas, o drauge labai artimas mums. Žvelgiame į jį su meile pačiose kasdieniškiausiose situacijose.

Bažnyčios istorijoje tikėjimo tiesos įsitvirtino ne be kovos. Ketvirtajame amžiuje paplito arijonybė – Arijus mokė, kad Jėzus nebuvo Dievo Sūnus. Per du krikščionybės tūkstantmečius tai tik viena iš daugelio klaidatikysčių. Šiandien dažniau susiduriame su Jehovos liudytojais, jie taip pat netiki Jėzaus dievyste, drauge nepripažįsta Trejybės. Menkai Šventąjį Raštą pažįstančius katalikus kartais klaidina jų metodiškai parengti argumentai, tendencingai iliustruojami Rašto citatomis. Beje, žinokime, kad jehovistai net nėra viena iš krikščioniškųjų konfesijų. Krikščionys – ortodoksai, tradiciniai protestantai, taip pat naujesnės protestantiškos kilmės bendruomenės, nors vadovaujasi skirtingomis teologinėmis tradicijomis, išpažįsta mūsų bažnyčiose kiekvieną sekmadienį skelbiamą Tikėjimo išpažinimą.

Šventoji Dvasia per Bažnyčios Susirinkimus padėjo įtvirtinti tą Švenčiausiosios Trejybės suvokimą, kurį ir šiandien išpažįstame. Tačiau tikėjimas Švenčiausiąja Trejybe nebuvo sukurtas Bažnyčios Susirinkimų. Pats Dievas apreiškė mums šį slėpinį. Trejybė persmelkia visą Naująjį Testamentą. Jėzaus įsikūnijimo pasakojimai Mato ir Luko evangelijoje liudija, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir Marijos Sūnus.

Tikėjimas Trejybe reikalauja pripažinti Dievo viršenybę visose gyvenimo srityse, taip pat proto plotmėje. Tačiau bėda ta, kad žmogus, paveiktas puikybės, pats norėtų nustatyti, koks turėtų būti Dievas. Norėtume įsprausti jį į mūsų minties konstrukcijas. Dejavęs po išbandymų našta Jobas susigėdęs užsiima burną dėl žmogaus protui nesuvokiamos Dievo didybės.

Vienas nuostabiausių mūsų tikėjimo slėpinių tai, kad Dievas yra artimas ir drauge visiškai pranokstantis mus. Mūsų kūnai yra šventi, nes jie yra Dievo šventovės. Švenčiausiosios Trejybės iškilmė kviečia naujai pažvelgti į santykius: pirmiausia dieviškųjų Trejybės Asmenų, taip pat Dievo santykius su mumis ir mūsų žmogiškuosius tarpusavio santykius. Mato evangelijos pabaigoje prieš žengdamas į dangų Viešpats paveda savo mokiniams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“ Mokiniams nurodoma krikštyti Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu. Prieš krikštydami turime mokyti kitus to, ko mus mokė Jėzus. Privalome tęsti jo darbą.

Šiandienos iškilmė ragina mus atsigręžti į savo tikėjimo pagrindus. Besikeičiant epochoms naujai permąstomas tikėjimo turinys. Iš tikėjimo lobyno semiamės „naujų ir senų daiktų“. Išlaikydami tikėjimo tiesų branduolį šias tiesas skleidžiame naujomis priemonėmis, katechetiniais bei pedagoginiais metodais, naujai akcentuojame kai kuriuos dalykus. Mūsų tėvai ar seneliai per pamokslus dažniau girdėdavo apie Dievo baimę, o dabartinis jaunimas daugiau girdi minint Dievo meilę. Tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo Dievo meilės, o dabar tapo nebereikalinga pagarbi Dievo baimė. Šios abi prieigos gali virsti kraštutinumu, jei nesaikingai akcentuojamas tik vienas aspektas.

Šį sekmadienį taip pat minime Tėvo dieną. Visi esame patyrę savo žemiškų tėvų meilę, jos stoką, kartais baisius tos stokos ar savanaudiškumo iškreiptų apraiškų padarinius. Daugelis dabar išgyvena tėvystės dovaną ir drauge pareigą. Svarstydami apie meilės ir pagarbios baimės derinį neturime paruoštų receptų. Kiekvieno mūsų patirties slaptažodžiai visiems vienodai tinka: atleidimas ir gailestingoji meilė.

Mums reikia suvokti Dievo meilės pagrindą: kodėl Dievas mus myli ir kaip mes dalyvaujame jo meilėje. Šis sekmadienis yra tarsi grįžimas prie Dievo meilės ištakų. Bandome apmąstyti Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, tačiau jo aprėpti nepajėgsime. Panašiai, kaip žvelgti į saulę: jos skaistumas verčia mus nusukti akis ar užsimerkti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-09.pdf