Evangelija kiekvienam asmeniškai byloja apie pašaukimą mylėti. Pirmiausia gavome pažadą, kad esame mylimi ir gebame mylėti. Šis pažadas išreikštas Dievo Sūnaus įsikūnijimu: visa Dievo meilės galia sutelkiama į žmogų, perteikiama per Kryžių ir Eucharistiją. Gavome meilės pavyzdį. Tai Dievo troškimas mus išganyti ir padaryti laimingus. Dievo Sūnus užantspaudavo šį troškimą atiduodamas už mus savo gyvybę. Taip pat gavome gebėjimą mylėti, nes Dievo meilė veikia mumyse. Kiekviena meilė kyla iš Dievo. Taip pat kiekviena tikra meilė veda į Dievą, leidžia jį pažinti ir atrasti. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptor hominis rašė: „Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, „tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui“.

Svarbiausias krikščionio uždavinys yra išmokti mylėti Dievą, žmones ir save patį. Niekas neturi tos meilės savyje jau gatavos. Panašiai kaip tobulinant kitus įgūdžius, mylėti reikia taip pat mokytis. Mokantis mylėti mūsų kelyje būtina sutikti meilės liudytojų. Meilės mokomės ne tik iš Bažnyčios šventųjų, bet ir iš paprastų žmonių, jų kasdienio tarnavimo, šypsenos, žodžių ar gestų. Norėdami išmokti mylėti turime įsileisti Dievo meilę. Didysis mūsų mokytojas yra Jėzus Kristus, o meilės matas – jo santykis su Tėvu. Evangelijoje Tėvo ir Sūnaus meilė parodoma kaip kupina išminties, laisvės, duodanti gerus vaisius. Meilės nedera priešinti su įstatymų vykdymu. Krikščionims meilė nėra vien šaltas ir raidiškas įstatymo vykdymas. Jėzus moko, kad vykdant įsakymus būtina pasilikti jo meilėje. Ir atvirkščiai: pasilikdami Jėzaus meilėje mes tikrai laikysimės jo įsakymų. Tai byloja žinomas šv. Augustino posakis: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Tačiau ši Augustino taisyklė nėra skirta pateisinti silpnybėms, ji yra siekinys brandžiam krikščioniui. Brandžios ir atsakingos meilės reikia nuolat mokytis. Rašytos ir nerašytos taisyklės reguliuoja žmonių sambūvį visuomenėje, taip pat glaudžiausius bendruomenės ar šeimos ryšius. Iš meilės vaikams nubrėžiame gaires, stengdamiesi garantuoti jų saugumą ir drauge ugdyti laisvę. Tėvai auklėja savo vaikus mokydami išmintingos meilės ir padėdami kovoti su egoizmu. Nuo mažų dienų mokomės atpažinti kaprizų, maištingumo, savivalės piktžoles. Tėvas, atsisakydamas pirkti vaikui žaislą, nes namie jau toks pat yra, tai daro iš meilės.

Meilė yra ne tik jausmų išraiška, bet ir nuostata, apsisprendimas. Motinos Teresės dažnai klausdavo, kodėl ji tiek daug laiko ir jėgų skiria padėti mirštantiesiems, kurių dauguma nėra net krikščionys. Ji atsakydavo, kad tiesiog neturi kito pasirinkimo, nes yra krikščionė, atsidavusi tarnauti Jėzui, o Jėzus tapatinasi su pačiais vargingiausiais. Meilės pasirinkimas reikalauja, kad priimtume savo gyvenimo ribotumus, skausmus ir kentėjimus, siekdami mylėti Jėzaus pavyzdžiu. Menkos kasdienės aukos yra reikšmingas, nors mažai pastebimas meilės liudijimas. Popiežius Benediktas XVI savo pirmoje enciklikoje Deus caritas est rašo, kad žodis „meilė“ mūsų laikais yra vienas iš dažniausiai vartojamų ir labiausiai nuvalkiotų žodžių. Jis apžvelgia platų meilės reikšmių lauką keliais etapais. Pirmiausia svarsto apie meilę, vadinamą erosu, kuri tarsi „užklumpa“ žmogų. Nors ši meilė atrodo labai galinga, ji turi tendenciją blėsti ir netgi tapti destruktyvi. Toliau Šventasis Tėvas paaiškina, kaip erosas papildomas kitokios meilės – agapės. Ši „nusileidžiančioji“ meilė leidžia save dovanoti ir aukotis. Nors šios meilės apraiškos kartais pernelyg supriešinamos, Benediktas XVI parodo, kad eroso ir agapės, „kylančiosios ir nusileidžiančiosios“ meilės, niekada neįmanoma visiškai atskirti. Šventasis Tėvas savo enciklikoje atskleidžia gailestingąją meilę caritas kaip organizuotą Bažnyčios tarnybą. Pasak popiežiaus, gailestingoji meilė yra neatsiejama nuo Bažnyčios prigimties, tai jos pačios esmės išraiška. Šiomis meilės apraiškomis įgyvendinamas didysis Jėzaus įsakymas: „kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“.

Jėzus primygtinai kartoja meilės įsakymą. Gal jis nori tuo pasakyti, kad Bažnyčios gyvenime didžiausias pavojus ir dažniausia klaida bus meilės stoka. Bažnyčios skaldymosi skandalai, konfliktai krikščionių bendruomenėse ragina mus vis iš naujo klausti savęs: ar vykdome šį Jėzaus įsakymą? Neseniai žiniasklaida dar kartą egzaminavo Bažnyčios vienybės siekį. Popiežius Benediktas XVI parodė gailestingumą: atšaukė ekskomuniką keturiems prieš 20 metų prieš popiežiaus valią įšventintiems vyskupams. Susitaikinimo gestas buvo užtemdytas nesusipratimų ir kritikos bangos. Po kurio laiko popiežius atskiru laišku dar kartą paaiškino savo sprendimo motyvus ir, be kita ko, priminė apaštalo Pauliaus pamokymą galatams (Gal 5, 13–15): „Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įsakymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!“ Šventasis Tėvas apgailestauja: „Deja, ir šiandienėje Bažnyčioje yra „krimtimo ir ėdimo“, kuriais reiškiasi netinkamai suprantama laisvė. Argi stebėtina, kad ir mes nesame geresni už galatus?“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-08.pdf