Krikštu prie Jordano atveriamas naujas Jėzaus gyvenimo tarpsnis. Vaikystei ir paauglystei prabėgus nuošaliai gyvenant Nazarete, dabar prasideda jo viešoji pasiuntinybė. Jėzus pasirodo viešumoje tarp minių, atėjusių prie Jordano krikštytis pas Joną Krikštytoją. Nazareto dailidės sūnaus tikrąjį pašaukimą atskleidžia Dievo Dvasia ir balsas iš dangaus.

Atsižvelgdami į ankstyvą žmonių brandą Rytų šalyse, jų papročius anksti pradėti vedybinį gyvenimą, galime manyti, jog trisdešimties metų amžius, palyginti, vėlyvas pradėti viešąją veiklą. Tačiau Jėzus nesirinko laiko savo nuožiūra, tiesiog atėjo jo valanda, Dievo valanda. Ateidamas pas Joną Krikštytoją jis drauge sustiprina jo pradėtą dvasinį sąjūdį ir Jono pasiuntinybę. Jėzaus ir Jono veikla sudaro vienovę, į ją reikia žvelgti iš mesijinės perspektyvos. Pirmtakas varo vagą, nukreipdamas reikiama linkme, tai vėliau tęsia pats Jėzus: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.“

Iš karto Jonas nesiryžta krikštyti Jėzaus. Jo akivaizdoje jis išgyvena vaidmenų ir prioritetų prieštarą. Kam Jėzui reikia nuodėmių atleidimo krikšto – juk jis yra Dievo šventasis. Tačiau Jėzus nurodo Jonui, jog jiems abiem dera „atlikti, kas reikalinga teisumui“, ir vykdyti Dievo valią. Taip įvyksta pranašiškas simbolinis veiksmas: Jėzus priima ant savo pečių pasaulio nuodėmes ir leidžiasi už jas panardinamas Jordane. Taip išpranašaujama jo kančia ir mirtis.

Toliau evangelistas Matas pasakoja nuostabius įvykius, nutikusius po Jėzaus krikšto. Jie nurodo tai, kas neregima ir dieviška. Matas pabrėžia, jog po krikšto Jėzus tuoj pat išlipo iš vandens. Iš pasakojimo atrodo, kad tai nebuvo įprasta. Galima numanyti, kad paprastai naujai pakrikštytasis duodavo pažadą, kaip toliau gyvens. Jėzui to nereikėjo. Kita vertus, gal evangelistas Matas norėjo pavaizduoti, jog tuoj po Jėzaus mirties seks prisikėlimas. Visi įvykiai nukreipti į Jėzų kaip centrą. Virš Jėzaus ir dėl jo atsivėrė dangus. Pažvelgęs į dangų – kaip dažnai darydavo melsdamasis – žvilgsniu jis sutiko dangiškąjį Tėvą. Jėzus yra visiškai viena su Tėvu. Jėzus mato, kaip ant jo nužengia Dvasia kaip Tėvo dovana, suteikianti jam galią veikti pasaulyje.

Iš dangaus kalba Tėvas, kuris vienintelis iš tikrųjų žino, kas yra Sūnus. Sūnus per krikštą išpažino norintis įvykdyti Dievo valią, jis nusižemino lygindamasis su nusidėjėliais. Dabar Tėvas išpažįsta Sūnų, tuo jį išaukštindamas. Prieš tai Jėzus buvo tik vienas iš minios. Dabar tampa aiškus jo išskirtinumas.

Kadangi įvykiai po Jėzaus krikšto sutelkti į jo asmenį, tikėtina, jog Tėvo kalba yra tiesioginė, panašiai kaip ją perteikia kiti evangelistai: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavim aš gėriuosi” (plg. Mk 1, 11). Pagal anuometinę kalbos vartoseną „mylimasis Sūnus“ yra vienintelis, galintis priimti Tėvo meilę. Senajame Testamente Dievo tauta arba žydų karaliai taip pat vadinami „Dievo sūnumis“, tačiau šis pabrėžtinas skelbimas apie vienintelį Dievo Sūnų iš esmės pranoksta ankstesnius palyginimus. Jis nurodo slėpinį, kurį Jėzaus mokiniai, o po jų kiti krikščionys tik tolydžio palengva atskleidė.

Pasakojimas apie Kristaus krikštą gali mums padėti susimąstyti apie savo krikščioniškąjį gyvenimą. Daugelis iš mūsų buvome pakrikštyti kūdikystėje ar vaikystėje, tik vėliau sąmoningai suvokėme krikšto prasmę per katechezę. Yra žmonių, kurių religinė ištikimybė grindžiama labiau pasyviai įgytais įpročiais, negu sąmoningu ir valingu tikėjimo pasirinkimu. Krikšto metu mes atsižadame nuodėmės ir išpažįstame Jėzų Kristų. Tapdami krikščionimis tampame Dievo vaikais, taip pat kitų krikščionių broliais ir seserimis.

Jėzaus krikšto įvykiai kartojasi vis naujų krikščionių gyvenime. Dangus iš naujo atsiveria virš pakrikštytųjų, iš dangaus nužengusi Dievo Dvasia pripildo žemę meilės ir ramybės. Skamba slėpiningas girdimas, tačiau neregimas balsas. Balsas aidi iš slėpiningų aukštybių ar tyliai byloja širdies gelmėje – tai Dievo balsas. Po krikšto Jordane vykdydamas savo viešąją tarnystę Jėzus sušuko: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!” (Lk 12, 50). Čia jis kalbėjo apie mirtį ant kryžiaus kaip aukščiausią klusnumo išraišką. Mes šia proga taip pat galime paklausti savęs, ar kasdieniame gyvenime trokštame įvykdyti Tėvo valią. Mūsų gautasis Krikštas kreipia mus į galutinį krikštą, kuriuo ištarsime galutinį „taip“ Tėvui.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0724/724hom2.html