Muitininkas Zachiejus pasienio mieste Jeriche kontroliuoja prekių pervežimą per svarbų Jordano tiltą. Šis postas garantuoja jam geras pajamas. Tačiau krūvos denarų, drachmų, minų bei talentų galutinai neužgožė Zachiejuje glūdinčio gerojo žmogaus. Zachiejus trokšta nekantraudamas pamatyti į Jerichą atvykusį Jėzų. Muitininkų viršininkas nesimaišo minioje ne vien dėl žemo ūgio ir veikiausiai apkūnumo, bet ir todėl, kad žmonių yra nemėgstamas. Jis priklauso romėnų sistemos kolaborantų grupei. Zachiejus sumano pažiūrėti į Jėzų įlipęs į medį – iš saugaus atstumo, tarsi iš teatro ložės. Tačiau susitikimas su Jėzumi nepalieka jo nuošaliu stebėtoju. Jis įtraukiamas į Jėzaus išganymo misijos sceną.

Jėzui stabtelėjus ir pažvelgus aukštyn, situacija galėjo atrodyti skausminga ir gėdinga: pasislėpęs muitininkas demaskuojamas visų akyse. Kai kurie žmonės veikiausiai nepraleidžia progos pasišaipyti iš medyje sėdinčio turtuolio. Tačiau jie kaipmat liaujasi juokavę, nes Jėzus pagerbia šį žmogų ir pareiškia šiandien norįs pas jį apsilankyti. Zachiejus paragintas greitai nulipa žemyn. Tai nelengva ir neįprasta gimnastika tokiomis aplinkybėmis. Jis nustebęs ir didžiai nudžiugęs: nejaugi Jėzus jį pažįsta? Jis vadina Zachiejų vardu, nors iki tol jie nebuvo susitikę. Zachiejus netveria džiaugsmu ir tuojau pakviečia Jėzų į savo namus. Scenos žiūrovai nepatenkinti murma. Argi nėra kitų žmonių, kuriuos Jėzus galėtų aplankyti? Nejaugi nėra garbingų, nesuteptos reputacijos piliečių, kurių politinės nuostatos nesuterštos korupcijos? Taip, tokių yra, tačiau Jėzus pirmenybę teikia nusidėjėliui. Tokia Jėzaus misija. Jis jau anksčiau sakė, kad atėjo gelbėti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių.

Dabar Zachiejus nori Jėzui parodyti, kad į netikėtą malonę jis sugeba atsiliepti dėkingai ir vertai. Malonė jį perkeitė. Jo atsivertimas labai blaivus ir racionaliai pasvertas. Žmogaus, nuolat susijusio su piniginiais reikalais, atsivertimas reiškia, kad pakinta jo nuostata pinigų atžvilgiu. Jėzui visai to nepareikalavus, Zachiejus pats pasiūlo atiduoti pusę turto vargšams. Tai smarkiai pranoko aukščiausią normą, kurią pagal rabinų mokymą derėjo savanoriškai skirti vargšams, būtent penktadalį turto ir pajamų. Zachiejus tęsia savo sąžinės sąskaitą: „ir jei ką nors nuskriaudžiau“. Žinoma, ir taip yra ne kartą atsitikę. Zachiejus dar kartą parodo didžiadvasiškumą atlygindamas padarytą žalą. Pagal įstatymą jis būtų įpareigotas grąžinti neteisėtai išreikalautą sumą, pridėdamas 25 proc. atlygį. Tačiau Zachiejus už atgailą grąžina tris šimtus procentų! Visi stebisi, kaip lengvai jis dabar dalija pinigus. Kokią didžiulę įtaką padarė jam Jėzaus artumas! O juk jų pažintis tęsėsi vos pusvalandį. Ta pažintis prasidėjo ne nuo žodžių ar reikalavimų, bet nuo Jėzaus kitų niekinamam muitininkui pasiūlytos bendrystės. Jėzaus apsilankymas dovanoja išganymą visai Zachiejaus šeimai.

Kyla klausimas, kodėl kiti žmonės priėmė Jėzaus žinią taip priešiškai? Štai vienas buvo laimėtas, tačiau gal būtent dėl jo daugelis pasipiktino ir buvo prarasti. Negi Jėzui vieno žmogaus išganymas toks svarbus, kad jis rizikuoja papiktinti ir prarasti daugelį? Jėzus dar kartą stoja Zachiejaus pusėn. Jis paaiškina, jog muitininkas taip pat yra Abraomo palikuonis ir, būdamas išrinktosios tautos narys, turi dalį išganyme. Būtent tai žmonės linkę neigti. Jų nuomone, svetimšalių valdžios kolaborantai, turtėjantys iš savo tautiečių, nebepriklauso išrinktajai tautai. Tokia diskriminacija žmogiškuoju požiūriu atrodo visai teisėta. Tačiau Jėzui nėra atmestų, prarastų, nurašytų žmonių. Jis atėjo užmegzti su jais ryšį, ištraukti iš izoliacijos ir vėl nuvesti į bendrystę su Dievu ir kitais. Kol žmogus gyvas, jo niekas negali atskirti nuo Dievo išganymo plano.

Skaitinys iš Išminties knygos atveria mums Dievo meilės mastą: „Tu esi gailestingas visiems, nes tu viską gali; tu nepaisai žmonių nuodėmių, kad jie galėtų atgailauti. Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs.“ Visi kūriniai yra vertingi, juo labiau žmogus, nes viskas sukurta Dievo. Šventasis autorius aiškina dieviškąją pedagogiką: „Tu pataisai nusižengiančius pamažėle, įspėji ir primeni jiems dalykus, kuriais nusideda, kad jie paliktų savo nedorumą ir dėtų viltį į tave, Viešpatie!” Taigi Dievas yra meilės versmė, jis taip pat atsivertimo ir didžiadvasiško atleidimo šaltinis.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius ragina tinkamai atsiliepti į Dievo pašaukimą. Dievas kviečia tikėti į Kristų, o per šį pašaukimą perkeičia žmogaus būtį: „tobulina gerus užmojus ir veiklų tikėjimą“. Toliau apaštalas ragina tesalonikiečius, kad šie nesileistų blaškomi bei bauginami pretenzingų pranašysčių bei mokymų. Krikščionims visuomet dera išlaikyti dvasinį optimizmą. Tai nereiškia, kad skatinamas lengvabūdiškas optimizmas, užsimerkiant prieš pasaulio tikrovę. Turime žinoti, kad Dievas savo malone nepaliaujamai veikia pasaulyje, kildindamas ir skatindamas gerąsias žmonių iniciatyvas.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0719/719hom1.html