Jėzus siunčia mokinius skelbti gerąją naujieną poromis. Išbandydamas jis siunčia juos po du – kad jaustųsi esą ne vien pavieniai šaukliai, o galėtų vienas kitą paremti. Jėzus pamoko, kokia laukia jų užduotis ir gyvenimo būdas kelyje. Dvasinė pjūtis, kurios jie siunčiami surinkti, yra labai didelė. Laikui bėgant ji didėja, nes vis daugiau žmonių sužino apie Jėzų. Tačiau drauge pjūtis tampa ir labiau diferencijuota, mat žmonės darosi vis laisvesni ir labiau išsilavinę. Ankstesnėmis epochomis pakakdavo įtikinti tautos valdovą ir drauge su juo atsiversdavo tūkstančiai. Buvo laikai, kai Bažnyčios hierarchai turėdavo didesnę politinę įtaką. Tačiau šiandien Bažnyčios įtaka visuomenėje grindžiama jos moraliniu autoritetu.

Šiandien tenka darbuotis dėl kiekvienos individualaus asmens sielos. Į kiekvieną žmogų reikia prabilti įtikinamai ir asmeniškai. Tokiai pjūčiai visuomet per maža darbininkų. Kodėl reikėtų prašyti Dievą siųsti daugiau darbininkų? Ar jis pats nėra suinteresuotas pjūtimi? Ar negalėtų siųsti darbininkų be atskiro prašymo? Meldžiantis ši darbininkų stoka tampa geriau įsisąmoninama. Melsdami suvokiame, jog darbininkai neišdygsta patys savaime – jie atsiunčiami Dievo. Malda taip pat apsaugo nuo aklo aktyvumo, kuriam daugelis nejučia linkę pasiduoti.

Kaip seksis pasiųstiesiems pjūties darbininkams? Jėzus jiems nepalieka jokių nepagrįstų iliuzijų. Jų gyvenimas nebus saugus ir patogus. Priešingai, tarsi avims tarp vilkų, jiems nuolat gresia pavojus. Jėzus trokšta, kad jo darbininkai apsieitų be globojančios valdžios rankos, atsivertimą skelbiančių pamokslininkų neturėtų saugoti kareivių būriai (beje, istorijoje tai ne kartą kartojosi). Beginkliai ir silpni Kristaus skelbėjai apsiginklavę Jėzaus Dvasios galybe; tačiau jie bejėgiai įveikti žmonių laisvos valios užtvaras. Jėzaus mokiniai turi eiti į misiją kukliai ir atsižadėję savęs. Jie neturi finansinių garantijų, jiems draudžiama net pasiimti piniginę. Jie turi laikytis neturto, priklausyti nuo kitų svetingumo, atsižadėti ypatingų asmeninių poreikių. Jiems nedera keisti namų ieškant kur geriau. Jėzaus pamokymai siunčiamiems darbininkams galioja ir šiandienėmis sąlygomis. Siekiančiam evangelizuoti kitus dera paklausti savęs: ar sielovadai būtinas naujausias džipas, ar galima pasitenkinti kuklesne transporto priemone; taip pat palyginti asmenines išlaidas su parapijiečių gyvenimo lygio vidurkiu. Nereikia manyti, kad tokie reikalavimai neturi poveikio Dievo karalystės skelbimui.

Jėzus, liepdamas nieko kelyje nesveikinti, neturi omenyje, kad mokiniai gali būti nedraugiški ar nemandagūs. Taip sakydamas Jėzus nori apsaugoti mokinius nuo tuščių plepalų, kai kurie tuščiai plepėti gali ištisomis valandomis. Pamokymas nieko kelyje nesveikinti egzistavo dar prieš Kristaus laikus. Pranašas Eliša išleisdamas savo tarną Gehazį į kelionę sakė: „Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink, ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk“ (2 Kar 4, 29). Tarnas buvo pasiųstas prikelti mirusį šunemietės vaiką. Reikalavimas nieko kelyje nesveikinti rodo reikalo svarbumą – tai gyvybės ar mirties klausimas. Rytų kultūroje pasveikinimas nėra vien tik mandagus linktelėjimas. „Pasveikinti“ toje kultūroje reiškia rodyti ir priimti svetingumą; būti pasirengusiam ne vien persimesti keletu žodžių, bet įsileisti į ilgus svarstymus; čia pat tvarkyti reikalus, domėtis kitų reikalais, dalytis naujienomis. Mūsų kultūroje pasisveikinimas dažnai gali reikšti vien tuščią mandagumo gestą. Dažnai tuščiais žodžiais norime apsisaugoti nuo gilesnio ryšio ir įsipareigojimo.

Klebonai galėtų atsidusti ir padaryti išlygą: tiesa, bet juk nei Jėzus nebuvo klebonas, nei pasiųstieji mokiniai… Nuolatinė sielovada parapijoje vyksta kitaip, negu aprašyta šios dienos skaitinyje. Tačiau nevalia pamiršti, kad ir nuolatinė žmonių sielovada savo esme yra nuolatinė misija. Dievo karalystę būtina skelbti visuomet iš naujo, – kad ši žinia būtų girdima nuolat, kad į Bažnyčią įsilietų vis naujų žmonių.

Ką mokiniai siūlo ir atneša žmonėms, pas kuriuos juos siunčia Kristus? Pirmiausia ramybę. Jie autoritetingai paliudija: ramybė šiems namams. Šiais žodžiais taip pat iš karto suvokiamas jų atvykimo tikslas. Jie siūlo Dievo ramybę tiems, kurie iki tol pyko ant Dievo, nuodėmiavo prieš jo valią. Dievas nelaukia, kol žmonės paprašys sutaikinimo, jis pirmas daro žingsnį ir siūlo jiems ramybę. Kristus yra ramybės pasiuntinys. Tačiau Jėzus realistas, jis žino, kad ne visi žmonės yra „ramybės vaikai“, ne visi trokšta ir ilgisi taikos su Dievu. Ši žinia neturi mokinių stebinti ar gluminti. Jeigu žmogui neįmanoma perteikti ramybės, telieka ramybėje pats skelbiantysis. Laiške galatams apaštalas Paulius linki: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna, broliai, su jūsų dvasia.“ Savo laiškų pradžioje Paulius visuomet linki malonės ir ramybės. Šie du dalykai eina drauge, tai – Dievo dovana.

Mokiniai skelbia: Dievo karalystė arti. Ji yra arti, tačiau dar ne visai čia. Jos artumas priklauso nuo širdies valios ir pasirengimo priimti Kristaus viešpatavimą.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0711/711hom2.html