Krikščioniškos pasaulėžiūros ir gyvensenos testu gali būti klausimas: kokia diena prasideda savaitė? Pasak Evangelijos, pirmoji savaitės diena – sekmadienis. Ši diena nėra tik „savaitgalis“. Tai būtų prailgintas šventimas pagal žydiškąją tradiciją. Žydai švenčia šabą kaip ramybės ir poilsio dieną, o krikščionys sekmadienį – kaip aukščiausio kūrybinio pakilimo dieną. Sekmadienis yra naujos pradžios diena. Tačiau ta pradžia priklauso ne nuo mūsų. Tiesa, pirmadienį pradedame naują darbo savaitę. Mes, krikščionys, tikėjimu jungiamės prie išganomojo Dievo veikimo ir švenčiame jį sekmadienį. Pagonys mato prasmę savo veikloje bei darbuose, todėl pradeda savo savaitę pirmadieniu.

Sekmadienis yra pirmoji kūrybos ir naujo kūrimo diena. Pagal vaizdų Biblijos pasakojimą šią pirmąją dieną Dievas sutvėrė pasaulį. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“, ir tapo šviesu. Tai buvo pirmąją dieną. Pirmąją savaitės dieną Dievas prikėlė savo Sūnų iš numirusių ir tuo pradėjo kurti naują dangų ir naują žemę. Jėzaus kapo tamsybėje nušvito šviesa. Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų atsimainiusiu kūnu. Šviesa suspindi mirtingoje mūsų žmogiškosios egzistencijos tamsybėje. Mums nušvito netikėta viltis: prisikėlęs Kristus padarys mūsų vargingąjį žmogiškąjį kūną panašų į savo šlovingąjį kūną. Taigi klausimas, kas yra sekmadienis, nėra vaikiškas žaidimas skaičiais. Tai lemiamas krikščioniškos gyvensenos klausimas: ką mes švenčiame? Šabą ar sekmadienį? Ar sekmadienį švenčiame kaip šabą ar kaip sekmadienį? Dieviškasis Jėzaus prikėlimo darbas stoja lygia greta su dieviškuoju pasaulio sukūrimo darbu. Kiekvienas metų sekmadienis yra Velykų sekmadienis: Eucharistijos šventimu Jėzaus prisikėlimas nušviečia švenčiančią bendruomenę.

Velykų Evangelijoje pasakojama apie Petrą ir Joną. Jie buvo draugai nuo jaunystės,vėliau Kafarnaume priklausė tai pačiai žvejų bendrijai. Veikiausiai jau anuomet išryškėjo Petro vadovavimo gabumai. Jėzus paskyrė Petrui ypatingą vaidmenį tarp savo mokinių, pavadindamas jį „Petru – Uola“. Kita vertus, Jonas buvo Jėzaus mylimasis mokinys. Jonas vienintelis iš dvylikos stovėjo po Jėzaus kryžiumi. Po išsižadėjimo Petras tarsi išnyksta iš Evangelijoje aprašomų įvykių akiračio, tačiau Velykų rytą abu bičiulius vėl matome drauge. Jie bėga prie tuščio Jėzaus kapo. Evangelistas Jonas perteikė įvykius įvaizdžiais, parodančiais gilesnę tikrovę. Jono evangelijoje įžvalgiai atskleidžiama Petro tarnystė ir veikimo būdas.

Velykų Bažnyčią apibūdina dvi struktūros: Petro autoritetas ir vadovavimo tarnystė, ir gausi charizmų Jono meilė. Juodu abu ieško prisikėlusio Viešpaties. Jonas dažnai pralenkia Petrą. Jis pirmasis pamato (meilė daro jį įžvalgų), jis pirmasis įtiki. Tačiau Jonas užleidžia Petrui pirmenybę. Bažnyčiai reikia abiejų – Petrui reikia Jono, o Jonui reikia Petro. Be Petro Bažnyčiai iškiltų pavojus išsisklaidyti, o be Jono – sustingti. Iš Petro bus pareikalauta didesnės meilės pagal jam patikėtos tarnystės mastą. Tačiau Petro tarnystė neišsemiama vien meile. Jonas turi užleisti Petrui pirmenybę, nors pats tikėjimu ir meile yra jį pralenkęs. Dažnai jiems būna nelengva išlaikyti teisingą tvarką ir pavaldumą. Jie neturi leistis būti supriešinami ar kitų manipuliuojami. Jie turi įsisąmoninti, jog drauge eina tuo pačiu keliu, skubėdami ir susiję draugystės ryšiais ieško prisikėlusio Viešpaties, kad jį paliudytų.

Kas mokinius įtikina Jėzaus prisikėlimu? Mums svarbus šis klausimas, nes jų įsitikinimas sudaro mūsų įsitikinimo pamatą. Mokiniai išvydo tuščią kapą. Kaip interpretuoti šį faktą? Tai negalėjo būti kapo apiplėšimas, nes gulėjo paliktos drobulės. Kokie plėšikai galėjo sau leisti išvynioti lavoną iš drobulių, o skarą sulankstyti ir padėti atskirai? Kokia būtų tokio elgesio prasmė? Plėšikams Jėzaus kapas nebuvo įdomus. Visi žinojo, kaip vargingai Jėzus gyveno ir mirė: iš šio kapo nevertėjo tikėtis jokių vertybių. Lininės drobulės atrodė taip, tarsi jos būtų sukritusios po to, kai iš jų išgaravo Jėzaus kūnas. Kas apskritai galėjo būti suinteresuotas pašalinti Jėzaus kūną? Aukštieji kunigai to tikrai nesiekė. Jiems buvo svarbu, kad Jėzus tikrai numirė. Jų įsitikinimu, tuo reikalas buvo visam laikui sutvarkytas. Visiems abejojantiems, turintiems bent menką vilties kibirkštėlę, kad Jėzus atneš išgelbėjimą, bus galima nurodyti kapą su dūlėjančiu lavonu. Palaikai kaip įrodymas ir argumentas turėjo likti kape ir patvirtinti aukštųjų kunigų neklystamumą. Juk nuo miesto vartų iki kapo buvo vos kelios minutės kelio.

Prie atviro ir tuščio kapo stovintiems mokiniams liko tik viena galimybė: įtikėti tuo, ką Jėzus jau prieš tai daug kartų kalbėjo tiesiogiai ar palyginimais. Viešpats tikrai prisikėlė! Jis kėlėsi iš kapo, nuvainikavo mirtį nauju gyvenimu. Mokiniai palengva, dvejodami žengė į šią naują tikrovę. Dėl tikėjimo Jėzaus prisikėlimu nuo pat pradžių teko kovoti. Anuomet šią žinią sunku buvo priimti kaip savaime suprantamą akivaizdybę, nelengva ir dabar. Pasakojimas apie prisikėlimą anuomet kirtosi su žydų mąstysena. Tai iššūkis ir mūsų tikėjimui.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0706/706hom1.html