Viena iš kertinių Jėzaus skelbimo sąvokų yra atsivertimas. Šiandienos Evangelijoje Jėzus du kartus pakartoja: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite.“ Šio žodžio reikšmę mums padeda suvokti pranašo Jeremijo įvaizdis: „Manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13). Atsiversti reiškia nusigręžti nuo kiaurų vandens talpyklų ir atsigręžti į gyvojo vandens šaltinį. Norintieji ateiti prie to šaltinio turės visuomet eiti prieš srovę. Tai reiškia, kad šiame pasaulyje nelengva gyventi krikščioniškai. Tai būtų neįmanoma be Jėzaus pagalbos. Jei nesugebame paklusti švelniai vedančiai Viešpaties rankai, jis prabyla sukrečiančiais įvaizdžiais bei įvykiais.

Pamatinis principas, kaip turėtume žvelgti į Šventojo Rašto tekstus, yra šis: jame vaizduojami ano meto įvykiai reikšmingi visiems laikams; anuomet jie buvo susiję su nedaugeliu žmonių, tačiau per Šventąjį Raštą tapo svarbūs visoms kartoms. Iš pavaizduotų situacijų ir žmonių likimų galime išskaityti visos žmonijos padėtį ir visų likimą. Biblijoje aprašyti įvykiai yra kartu ir ženklai. Ligonio išgydymas ar numirėlio prikėlimas reiškia priartėjusią Dievo karalystę ir viltį. Jei nugriūva bokštas ar Pilotas surengia žudynes – tai įspėjimo ir teismo ženklas.

Girdėdami ar skaitydami Šventąjį Raštą, turime galvoti: „Čia kalbama apie mane. Aš įspėjamas šia grėsme. Šis pažadas skirtas man.“ Evangelijos žodžiai nėra atsieti nuo asmeninio gyvenimo, jie visuomet byloja mums. Žmogus su savo nuodėme ir ilgesiu, heroizmu ar gėdingais poelgiais visada išlieka toks pat.

Visais laikais pasaulyje buvo žudynių. Juo baisiau būna tuomet, kai tokios žiaurybės vyksta per pamaldas, šventovės aplinkoje. Šiuolaikinės žiniasklaidos išlepintą vaizduotę sunku kuo nors nustebinti. Kai sėdint fotelyje prieš akis slenka tiesiogiai transliuojami karo veiksmai ar katastrofų reportažai, nelengva įžvelgti tragišką įvykių apimtį bei prasmę. Šių dienų teroristams, atrodo, nebeliko jokių šventų ar neliečiamų vietų. Panašiai buvo ir anuomet: Pilotas užpuolė galilėjiečius, per Velykų šventes aukojančius auką šventykloje. Lieka atviras klausimas, ar religinis jų veiksmas buvo suvoktas kaip politinė demonstracija, o gal Pilotas norėjo už akių užbėgti rengtam sukilimui. Kiekvienu atveju tai buvo gėdingas smurto veiksmas, nukreiptas prieš žmogų ir religiją. Nužudyti aukojantį žmogų reiškia nužudyti ne tik beginklį, bet taip pat besimeldžiantį, į Dievą besikreipiantį žmogų. Galima numanyti, kaip toks įvykis sukrėtė visą kraštą. Žmonės klausė, kodėl Dievas neįsikišo ir neapsaugojo maldingų piligrimų nuo okupantų kariuomenės agresijos.

Fariziejai į tai turėjo savitą paaiškinimą. Jie manė, jog veikiausiai anie galilėjiečiai turėjo slaptų ir sunkių nuodėmių. Jiems baigėsi taip blogai todėl, kad jie buvo blogi. Ir atvirkščiai: išvengusieji nelaimės buvę vos ne šventieji. Tačiau Jėzus prieštarauja fariziejų logikai. Jis sako, kad visi žmonės yra nusidėjėliai: ir tie, kuriems pavyko išvengti tragiško įvykio, ir tie, kuriems neteko stoti į teismą. Jėzus moko, jog visi veiksmai, nusikaltimai, taip pat gėdinga Piloto šventvagystė Dievo apvaizdos planuose turi prasmę. Dievas per šiuos įvykius byloja, ragina, grasina. Žiaurūs Piloto nusikaltimai pražūtingi tik jam, kitiems žmonėms jie gali būti išganingi. Ką nukrečia šiurpas išgirdus apie Pilotą, tas privalo taip pat išsigąsti pažvelgęs į save. Dievas sukrečia užkietėjusią tautą baisiais įvykiais ir kviečia žmones susimąstyti. Piloto žiaurybė tėra tik pradžia, palyginti su Jeruzalės sugriovimo katastrofa, ir tik menkas pragaro bausmės įvaizdis. Katastrofų ir žiaurybių bus visuomet. Krikščioniui dera išmokti jas tinkamai suprasti.

Po Piloto veiksmais pavaizduoto palyginimo Evangelijoje randame žodinį Jėzaus palyginimą. Jėzus įspėja: net nesuvokiama Dievo kantrybė turi savo ribas. Klaidinga būtų manyti, kad Dievo kantrybė jau išsemta, – tuomet žmogui nebeliktų jokios vilties. Jau pranašai lygino Izraelio tautą su figmedžiu. Šis palyginimas taikomas ne tik izraelitams, bet ir mums visiems. Jėzus įspėja gyvenančius beprasmį ir bevaisį gyvenimą. Dievas daug investavo į žmogų, jis nori, kad tos investicijos neštų pelną. Gyvenimo prasmė yra duoti vaisių. Dievas suteikia mums priemonių ir jėgų užduotims įveikti, ir tai neturi būti numesta šalin nepanaudojus. Dievas teisėtai iš mūsų reikalauja: mes esame jo nuosavybė. Jei tik priimame, bet neduodame vaisių, labai suprantama, kad Dievui tai gali atsibosti. Juk ir kiekvienas sodininkas ketina kažką daryti su nederančiais vaismedžiais. Dievas rengiasi mus teisti. Jis ketina mus pasmerkti, nes mes to nusipelnėme.

Netikėtai sulaukiame užtarėjo: Jėzus prašo atitolinti mums gresiantį Dievo teismą. Jis prašo, kad teisėta bausmė būtų atidėta. Jėzus siūlo mums dar vienerius malonės metus. Tai terminas atsiversti ir pasitaisyti. Kiek ilgai truks šie metai? Gal tai bus pusė ar trečdalis, o gal tik dešimtadalis iki šiol veltui išeikvoto gyvenimo trukmės? Ar tai truks tik gavėnios laikotarpiu?

Jėzus pamini ypatingas priemones, kuriomis siekia išgydyti mūsų gyvenimo nevaisingumą. Jis nori savo žodžiais mus „apkasti ir patręšti”, suteikti mūsų protui ir valiai reikalingo maisto. Tačiau turime suvokti viena: sielovadinės Jėzaus priemonės yra mūsų paskutinis malonės šansas. Jei ir jos mumyse nesubrandins vaisių, jokių kitų Dievo bandymų pažadinti mūsų atsivertimą nesulauksime. Jėzaus palyginime nepasakojama, kas galiausiai įvyko su figmedžiu. Figmedžio likimas lieka atviras. Evangelija skelbia dvi žinias: viltį ir grėsmingą įspėjimą. Dievo mums suteiktas malonės metas jau prasidėjo, tačiau dar nepasibaigė.

Parengė K.L.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0704/704hom1.html