„Dievas sutvėrė žmogų, panašų į savo paveikslą, sutvėrė juos kaip vyrą ir moterį ir palaimino sakydamas: ‘būkite vaisingi ir dauginkitės, ir pripildykite žemę’“ (Pr 1, 17). Šiais paprastais žodžiais pirmoji Šventojo Rašto knyga grindžia pirminę žmonių bendruomenę – šeimą. Tai paprasti Šventojo Rašto žodžiai, tačiau jie byloja apie nepaprastai reikšmingą dalyką – apie svarbiausią žmonijos ląstelę – šeimą. Juk šeimoje pratęsiama žmonių giminė.

Net neturėdami Šventojo Rašto, nežinodami Bažnyčios mokymo, vien atsižvelgdami į žmogaus prigimtį, suvokiame Kūrėjo norą, kad žmonija pasklistų visoje žemėje. Be to, Kūrėjas norėjo, kad ne tik prigimtis nurodytų šeimos tikslus ir uždavinius, bet kad tai būtų užrašyta šventose knygose.

Evangelija šiandien pateikia Kristaus atsakymą į provokuojantį fariziejų klausimą apie šeimą. Apeliuodami į Mozę, fariziejai klausė, ar galima atleisti žmoną. Kristaus atsakymas nurodo tikrąją Dievo valią: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sutvėrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”

Kristus, norėdamas dar labiau pabrėžti santuokos kilnumą ir sustiprinti šeimą Dievo palaima, krikščionių santuoką apdovanojo ypatinga sakramentine malone. Kaip kunigystę Kristus sustiprino Kunigystės sakramentu, kad kunigas galėtų tinkamiau atlikti pareigas, panašiai per Santuokos sakramentą Jis teikia ypatingų malonių sutuoktiniams, kad jie tobuliau atliktų savo šeimos pareigas ir lengviau pakeltų šeimyninio gyvenimo sunkumus.

Koks šventas dalykas krikščionims tapo santuoka, ypač ryškiai byloja Laiškas efeziečiams. Jame šv. Paulius rašo: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, jis kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visame teklauso vyrų.

Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus <…> Šita paslaptis didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą” (Ef 5, 22–33).

Įsiklausykime į šį reikšmingą Pauliaus sugretinimą. Kristaus ir Bažnyčios meilė prilyginama vyro ir žmonos meilei. Kristus ir Bažnyčia, Pauliaus akimis, yra krikščioniškos santuokos pirmavaizdis. Šis Pauliaus palyginimas pirmiausiai byloja, koks šventas yra Santuokos sakramentas. Jaunavedžių meilė lyginama su Kristaus meile Bažnyčiai. Kokia šventa turi būti toji meilė. Kristus už Bažnyčią atidavė savo gyvybę, kad ją išgelbėtų. Jis ją nuolat palaiko savo malonėmis. Ir pasaulį palikęs, Kristus nesitraukia nuo Bažnyčios: gyvena altoriuose, kaip tas legendinis Pelikanas maitina ją savo kūnu ir krauju.

Iš šio Pauliaus sugretinimo mums aiškėja ir santuokos savybės. Kaip Kristus yra vienas ir viena jo sužadėtinė Bažnyčia, taip ir santuokoje tegali būti vienas vyras ir viena žmona.

Iš Kristaus meilės Bažnyčiai, kuri yra amžina, seka ir santuokos neišardomumas. Bažnyčia visą savo gyvavimo laiką pabrėžia, kad santuokos niekas negali išardyti. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Kadaise buvo paprotys ant sutuoktinių žiedų išgraviruoti žodžius „sola mors” – tik mirtis. Tai išreiškia santuokos neišardomumą. Tėra tik vienas atvejis, kada gali būti sudaroma kita santuoka. Tas atvejis – vieno ar kito sutuoktinio mirtis.

Tokia tarpusavio meilė ir ištikimybė tegali būti išsaugota tik Dievo malonės dėka. Todėl Kristus santuoką sutvirtino, apdovanodamas ją sakramentine malone. Kai Bažnyčia palaimina jaunavedžių santuokinę sutartį, ji ne tiktai įpareigoja saugoti ištikimybę, bet taip pat teikia ir gausių malonių, reikalingų šeimyniniam gyvenimui.

Mūsų laikų pasaulis kaltina Bažnyčią, kad ji nelanksti, pasenusi, sustabarėjusi. Bet ar gali Bažnyčia keisti Kristaus patvarkymus? Bažnyčia keičiasi, keičia savo liturgiją, savo maldas. Net Mišių apeigos pasikeitė. Bažnyčia tai gali daryti, nes tai jos patvarkymai. Bet santuoka yra Dievo patvarkymas. „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”

Savo pirmąjį stebuklą Kristus padarė Galilėjos Kanoje, vestuvėse. Jis padaugino jaunavedžiams vyną. Ar tai nereiškia, kad šeimoms Kristus skiria ypatingą dėmesį? Prašykime Viešpatį, kad mūsų šeimoms niekada nestigtų Dievo malonės vyno.

Šiandieną savo maldose prie savų intencijų prisiminkime mūsų šalies šeimas. Tėvynės prisikėlimo tegalime laukti tik iš stiprių, ištikimų, tvarkingų šeimų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0317/317hom2.html