Velykų žinią apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusiųjų skelbiame pasauliui, kupinam ginčų ir kartėlio, suirzimo ir nevilties apraiškų. Žmonės linkę užsiimti įvairiausiais dalykais, tačiau tik nedaugelis ieško atsakymų į giliausius būties klausimus – nebent teisinasi kritikuodami Bažnyčią skandalingomis istorijomis iš dvasininkų gyvenimo. Vieni sako, kad prisikėlimas paprasčiausiai priešingas gyvybės dėsniams – žmogus, būdamas mirtinga būtybė, negali būti nemirtingas. Anot jų, negalimas dalykas, kad nelaimingame pasaulyje staiga atsirastų daug laimės, panašiai kaip kad smėlis pavirstų auksu. Šie žmonės gali patikėti žmogaus atgaivinimu po klinikinės mirties, laikinu organizmo  atjauninimu, tačiau netiki prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu. „Kristus prisikėlė ir daugiau nebemiršta”, – skelbia Velykų tikėjimas. „Tai neįmanoma”, – atkerta tokie žmonės. Kiti deda viltis į technologijos pažangą. Jie teigia: „Mums nereikalingas tikėjimas prisikėlimu”. Visai neseniai ideologai su patosu kalbėdavo apie „naują žmogų”, kurį išugdys valstybinė švietimo sistema. Dabar tos kalbos aptilo. Tačiau vis dar yra tokių, kurie mano,kad jiems tikėjimo nereikia.

Vis dėlto yra ir išpažįstančiųjų savo tikėjimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas” arba tiesiog „Rabuni – Mokytojau”. Apie kai kuriuos išpažinėjus pasakyta: „pamatė ir įtikėjo”, taip pat yra tokių, kuriuos pats Jėzus palaimino žodžiais: „Palaiminti, kurie tiki nematę”.

Marija Magdalietė nuėjusi prie kapo ir radusi nuristą akmenį nubėgo pas Petrą pranešti, jog kažkas paėmė Viešpatį ir nežinia kur padėjo. Ji dar negali suvokti tuščio kapo prasmės. Iš pradžių Marija mąsto panašiai kaip minėti pirmosios grupės žmonės. Petras, prie kapo pamatęs numestas drobules, nesuvokia, kas įvyko. Taip pat kitas mokinys turi pirma pamatyti, kad įtikėtų: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių”. Tuščio kapo nepakako – reikėjo, kad mokiniai pamatytų patį Prisikėlusįjį. Išvysti Prisikėlusįjį buvo būtina ir Marijai Magdalietei. Velykų sekvencijoje giedama: „Ateik, Marija, pasakyk mums – ką ten pamatei?” Pamačiusieji Prisikėlusįjį tiki ir tuo pat metu suvokia: „Palaiminti, kurie tiki nematę”. Todėl Bažnyčia nepaliaudama skelbia: „Kristus prisikėlė, mirtis jam nebeturi galios!”

Įsivaizduokime, kaip apsidžiaugtume sužinoję, kad mums artimas žmogus atsigavo po klinikinės mirties ir dar galės kurį laiką pagyventi. Tačiau toks laikinas džiaugsmas praeina. Jėzus perėjo per mirtį ir yra Dievo šlovėje. Jo žmogystė yra visiškai Dievo šlovės perkeista. Tai – mūsų svajonių išsipildymas. Jei jis būtų mums tolimas ir nepasiekiamas, mūsų džiaugsmas nebūtų pilnutinis. Tačiau Jėzaus atsimainymas ir žengimas pas Tėvą reiškia, kad jis tapo pasiekiamas kiekvienam iš mūsų. Mūsų džiaugsmas dar didesnis dėl to, kad Kristus prisikėlė iš numirusiųjų kaip užmigusiųjų pirmgimis. Jis pirmasis įžengė į Dievo šlovę. Mes tikimės, jog įkandin nueisime ir mes.

Sunku perteikti Velykų įvykio reikšmę mums. Tai, kas įvyko prieš beveik 2000 metų, tebėra pasauliui naujiena. Mūsų sąvokos geriau tinka nusakyti tam, kas sena. Turbūt daugelis esame bandę perpasakoti kitiems kokį nors ypatingos reikšmės išgyvenimą. Mes nekantraujame perteikti savo patirtį, o klausytojai, nepajėgdami įsijausti, klausia: „Na, gerai, o kas buvo toliau?”. Nors dėl tokios reakcijos dažnai būna apmaudu, liekame ištikimi tam, kas brangu mūsų širdžiai. Išoriškai istorijos raidoje tarsi niekas nepasikeitė, tačiau viskas tapo kita.

Jėzus savo palyginimuose apie mirtį kalba kaip apie naujo gyvenimo pradžią. Būdingas įvaizdis – kviečio grūdas, kuris miršta, kad neštų gausių vaisių. Fizinė Kristaus mirtis tapo dvasinio gyvenimo šaltiniu visai žmonijai. Bažnyčios tėvai įžvelgė iš Jėzaus šono trykštančioje kraujo ir vandens srovėje Bažnyčios užuomazgą. Iš smurtingos mirties kilo meilės gyvenimas. Šis gyvenimas skirtas visiems žmonėms iki pat pasaulio pabaigos. Tik savo noru ir valia žmogus gali atsisakyti amžinojo gyvenimo ir išskirti save iš gyvybės upės, visus maitinančios malonėmis ir charizmomis. Naujojoje Sandoroje gyvenimo pilnatvė neatsiejama nuo visuotinumo. Dieviškojo gyvenimo bendrystę išreiškia mistinio kūno arba vynmedžio įvaizdžiai.

Jėzaus iš Nazareto gimimą parengė Mesijo laukimo laikas. Pagal pranašų mokymą tauta laukė žmonijos išgelbėtojo. Daugelis suvokė Mesijo laukimą kaip Izraelio tautos politinį išsivadavimą. Kristaus gimimu prasideda nauja Mesijo era. Po Velykų krikščionys laukia naujos laiko pilnatvės, tačiau niekas neabejoja, jog ji yra Kristus. Kiekvienoje Eucharistijoje krikščionių bendruomenė pakartotinai išgyvena Kristaus antrojo atėjimo laukimą. Paruzija – tai istorinio Velykų įvykio atbalsis. Anapus laiko ribų yra eschatologinės dangiškosios Velykos. Abu Velykų įvykiai, tiek istorinis, jau įvykęs, tiek eschatologinis, įvyksiantis, papildo vienas kitą, sudarydami vieną tikrovę. Antrasis yra pirmojo epilogas ir atbaiga. Kelyje nuo istorinių Velykų į eschatologines pagrindas išlieka tas pats: tai Kristaus prisikėlimas, naujai sukūręs žmoniją ir laidavęs Šventosios Dvasios atsiuntimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0205/205hom1.html