Autorius: MONS. V. SIDARAS 

Gavėnios meto sekmadienių skaitiniai taip išdėstyti, kad skatintų mus dvasiškai atgimti.

Pereitą sekmadienį girdėjome Viešpaties raginimą atsiversti, o šiandien mums rodomas gražiausias tokio atsivertimo pavyzdys. Atrodo, nėra ką pridėti prie šio palyginimo – jis toks aiškus ir įsimenantis. Vis dėlto atkreipkime dėmesį į kai kuriuos palyginimo momentus.

Garbingos, turtingos šeimos mylimas sūnus atsiima iš tėvo savo palikimą ir leidžiasi kelionėn. Atsisveikinęs nuliūdusį tėvą, jaunuolis galvotrūkčiais metasi ieškoti savo laimės.

Deja, laimės akimirkos buvo trumpos: baigėsi pinigai, baigėsi pramogos, baigėsi draugystės. Kad kaip nors prasimaitintų, jaunuolis parsisamdė už piemenį. Metai buvo sunkūs, o šeimininkas šykštus ir beširdis. Prasidėjo sunkios skurdo ir bado dienos.

Mes ne kartą girdėjome šį palyginimą ir gerai suprantame, kas paakino jaunėlį palikti tėvo namus: tai tas amžinas laisvės troškimas. Bet taip pat matome, kokią klaidą padarė jaunuolis palikęs tėvo namus, ir kur jį nuvedė tas neprotingas žingsnis. Tokios garbingos šeimos mylimas sūnus kaip koks vergas vaikšto paskui kiaulių bandą!

Ką mes patartume šiam nelaimingam jaunuoliui, patekusiam į tokią beviltišką padėtį? Tikriausiai jam sakytume: „Grįžk pas tėvą, atsiprašyk, gal bent už berną priims!”

Šitai suprato ir patsai sūnus paklydėlis. Vis dažniau mintimis jis grįždavo į tėvo namus, vis dažniau pasąmonėje vaidenosi atsiprašymo maldavimas… Pagaliau vieną dieną jis paliko savo kiaules, savo beširdį šeimininką ir skubiai iškeliavo į savo tėvo namus.

O tėvas? Jis vis laukė, vis tikėjosi. Ir kai pro langą pamatė suvargusį keleivį, jo širdis suspurdėjo. Nelaukdamas kol šis prieis prie namų durų, pirmas išbėgo į kiemą. Tėvas apkabina pražuvėlį sūnų ir stipriai spaudžia prie krūtinės. Viskas atleista, viskas užmiršta!

Čia ir baikime mums taip gerai žinomą sūnaus paklydėlio istoriją, nors Evangelija dar pasakoja apie puotą, kurią tėvas iškėlė savo sugrįžusiam sūnui.

Kodėl mes visuomet noriai klausomės šios žinomos istorijos? Ar ne todėl, kad tai yra pats viltingiausias Evangelijos pasakojimas, teikiantis drąsos kiekvieną kartą, kai pasimetame gyvenimo klystkeliuose.

Prieš dešimtį metų viename Sąjūdžio mitingų rašytojas Vytautas Petkevičius išreiškė daugelio mūsų tautiečių skaudų kaltės išgyvenimą sakydamas: „Dar nepastatyta tokia bažnyčia, kuri mums atleistų nuodėmes už visus mūsų nusikaltimus”. Nesunku atspėti, ką turėjo mintyje rašytojas: tiek meluota, tiek išduota, tiek nekaltai teista, kalinta, kankinta ir žudyta. Kokia šventykla galėtų sutalpinti tiek kalčių?

Vis dėlto tauta atrado išeitį iš, rodos, beviltiškos padėties. Ji žvelgė į kryžių ir patikėjo, kad dar yra kelias pas Tėvą. Jai užteko kuklios kaimo bažnytėlės, seno pražilusio kunigo, kuriam su ašaromis atvėrė visas savo žaizdas. O toji pakelta ranka virš jos galvos, lūpos, kurios tarė išrišimo žodžius, buvo ne kunigo. Tai buvo Kristus, grįžtančius namo savo vaikus sutaikęs su Tėvu.

Jau ketvirtasis gavėnios sekmadienis. Kai kur jau prasidėjo rekolekcijos, Susitaikymo pamaldos. Kitur jos dar tik prasidės. Norėčiau pacituoti šv. Pauliaus žodžius romiečiams: „Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių” (Rom 13, 11–14).

Rytų kraštuose auga vadinamoji Jericho rožė. Tos rožės žiedas atrodo labai apgailėtinai: lapeliai susitraukę, tarsi dulkėti, be jokio kvapo. Bet užtenka tą žiedą bent trumpam panardinti į vandenį, ir jis, tarsi burtininko lazdelei mostelėjus, atgyja, atgauna savo spalvą, ima skleisti malonų kvapą. Ar ne panašus stebuklas įvyksta, kai žmogus savo sudulkėjusią sielą panardina į Susitaikymo sakramento vandenis?

Artėja pavasaris, žilvičių pumpuruos jau kalasi nauja gyvybė. Ir mes atverkime savo sielos langus, kad Dievo malonės spinduliai atneštų mums tikėjimo šviesos ir meilės šilumos, kad Dievo meilės daigai išsiskleistų kvepiančiais žiedais mūsų širdies šventyklose.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0104/104hom2.html