Autorius: KUN. J. SASNAUSKAS 

Mūsų gavėnia ritasi į pabaigą. Nemažai prisiklausėme šventų, pakilių žodžių apie atgailą, atsivertimą, Dievo gailestingumą ir meilę. Vieni mūsų sąžiningai laikėmės pasninko dienų, stengėmės pažaboti savo užgaidas, dažniau užsukdavome į bažnyčią ar sukalbėdavome papildomą maldelę. Kiti paprasčiausiai gyvenome kaip gyvenę, negalėdami užčiuopti savyje gavėnios pulso, per daug nesisielodami dėl išgertos taurelės ar penktadienį sukramsnoto kepsnio, gal tik truputį pavydėdami tiems, kurie moka atgailauti, pasikeisti, tapti dvasingais. Ir vieni, ir antri laikome save tikinčiais katalikais ar bent jau ne bedieviais. Ir vieni, ir antri sekmadieniais susitinkame po tuo pačiu bažnyčios stogu, per ramybės palinkėjimą vienas kitam paspaudžiame ranką ar nusišypsome kaip žmonės, vis dėlto turintys kažką bendra, kažkuo tarpusavyje surišti.

Prieš keletą metų būčiau sakęs, kad šitokia gavėnia Dievui nepatinka, kad jis laukia iš mūsų, kalbant Jono Krikštytojo žodžiais, „atsivertimo vaisių”, kad tradicinis bažnyčios lankymas, tegul ir lydimas proginių pasninkų bei išpažinties, dar nėra krikščionybė. Nė kiek neabejojau, jog tie, kurie nesirūpina savo tobulėjimu, dvasiniu augimu, kurie metai iš metų kartoja tas pačias nuodėmes, jau seniai yra atskyrę save nuo gyvojo Bažnyčios kūno, nuo išganingos Dievo malonės.

Trys paskutinieji gavėnios sekmadieniai žingsnis po žingsnio atskleidė visai kitonišką Šventojo Rašto požiūrį į Dievo ir žmogaus santykius. Jėzaus pasakojimas apie bevaisį figmedį amžiams palaidojo įsivaizdavimą, kad Dievui, tarsi užkietėjusiam ūkininkui, rūpi vienintelis dalykas – kuo greičiau surinkti kuo didesnį derlių iš savo laukų. Ten, kur protingas, logiškas žmogus nedvejodamas neštųsi kirvį, Dievas nešasi kantrybę ir pasitikėjimą. Metus, dvejus, trejus. Net tada, kai jokios regimos vilties nėra. Sakysite, veltui? Tačiau paklydėlis sūnus sugrįžo. Ir nesvarbu, kad jį parvedė namo anaiptol ne meilė senstančiam tėvui. Nesvarbu netgi jo atgaila. Tėvas lyg koks vaikėzas bėgte pasileidžia apkabinti sugrįžtančio sūnaus. Mes nežinome, kas atsitiko toje šeimoje vėliau. Evangelija nesako, jog buvęs palaidūnas „pasitaisė” ir visiems laikams prisirišo prie tėvo namų. Gal kitą sykį jau vyresnysis sūnus nuspręs išmėginti laimę svetimuose kraštuose. Ir bus išlydėtas. Ir bus laukiamas. Sakysite, o kur Dievo teisingumas? Juk turi būti kokia nors riba tarp gėrio ir blogio, tarp žygdarbio ir niekšybės. Nejaugi Dievui visai nesvarbu, kaip mes elgiamės ir vardan ko gyvename?

Evangelija sako: svarbu. Evangelija anaiptol nesuplaka nuodėmės su dorybe, meilės su išdavyste. Moteris, nutverta svetimaujant ir pastatyta priešais Jėzų, nebuvo jokia didvyrė, kuria reikėtų žavėtis. Rašto aiškintojai ir fariziejai ją kaltino visiškai pagrįstai. Jie matė pasibaisėtiną nuodėmę ir Mozės įstatymo knygą, skelbiančią mirties nuosprendį svetimautojoms. Jėzus neatsistojo ir neprabilo pranašo balsu: „Meskite šalin savo baudžiamuosius kodeksus, nes Dievo karalystėje viskas galima”. Jėzus pasilenkė ir ėmė rašyti pirštu ant žemės. Lyg vaikas žaisdamas jūros pakrantėje. Paskui perskaitė: „Kas iš jūsų be nuodėmės tegul pirmas sviedžia į ją akmenį”. Nepakilo nė viena ranka.

Ši Evangelijos istorija geriau už bet kurias išmintingas knygas pasako mums, kas yra žmogus ir kas yra Dievas. Moteris, kurią nusikaltimo vietoje sučiupo doros ir įstatymo sergėtojai, – tai mūsų žmogiškojo trapumo ir sužalotos prigimties paveikslas, paženklintas nuodėmės ir neištikimybės kirčiais. Tikrasis paveikslas, o ne pamaldaus, dorybingo teisuolio kaukė, kurią mėgo dėvėti fariziejai bei Rašto aiškintojai. Šis paveikslas baisus. Jis netinka bažnyčių altoriams puošti. Su juo sunku gyventi. Jo nedrįstame iki galo parodyti net per išpažintį. Jį nusinešame amžinybėn, ir tik ten švelnios Viešpaties rankos užgydys visus randus, išlygins visas raukšles ir suteiks mūsų bruožams pirmykštį spindėjimą.

Bet didžiausia staigmena ir didžiausia paguoda yra tai, kad Dievas myli šį baisųjį žmogaus paveikslą. Myli ne nuodėmę, ne blogį, bet žmogiškumą. Savo paties atvaizdą, dovanotą žemės gyventojams ir per tūkstančius metų sugėrusį, kas buvo mūsų planetoje. Visą kraują, visas ašaras, visą purvą. Ar dėl to dieviškasis panašumas į Kūrėją pranyko nuo Žmogaus veido? Ar šiame sužalotame veide neliko nieko, kas žėrėtų dievišku grožiu?

Žvelgdamas į nusikaltusią moterį, Jėzus mato daugiau nei fariziejai ir Rašto aiškintojai. Anapus nuodėmės, anapus įstatymo punktų Jėzus užčiuopia tikėjimo ir meilės kibirkštį. Tą žmogaus širdies gelmėje glūdinčią kertelę, į kurią neprasiskverbia blogis, kuri išlieka švari ir šventa. Tai gali būti labai nedidelis plotas. Jo nepastebėsi paprasta akimi. Kitąsyk gali net neįtarti, kad jis yra tavo viduje. Nustebusi moteris dairėsi į besitraukiančius kaltintojus, į Jėzų ir nesuprato, kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Jėzus buvo pirmasis, atpažinęs ir pažadinęs joje žmogų. Ten, kur niekas anksčiau nesiryžo ar nemokėjo įžengti, dabar susitiko jie abu – Kūrėjas ir kūrinys. Viešpats pasilenkė ir pradėjo rašyti ant smėlio meilės žodžius.

Žinau, kad esame ir būsime skirtingi. Skirtingai gyvensime. Skirtingai suvoksime savo tikėjimą. Skirtingai leisime gavėnios dienas ir švęsime Velykas. Ir vis dėlto kažkas bus bendra. Gal nuodėmė? Taip, ir ji. Bet stipriau už viską šioje žemėje mus suvienija tas nedidelis plotelis, kuriame Viešpats gali įbrėžti savo rašmenis. Kuriame visi esame vienodai atviri, vienodai imlūs gailestingumui ir meilei.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9805/805hom1.html