Autorius: KUN. A. SAULAITIS 

Įvadas. Visiems žmonėms suprantama, kai policija suima įtariamą asmenį ir po sąžiningo, įstatymais pagrįsto teismo nusikaltėlis pasodinamas kalėjiman. Taip pat suprantama, jeigu besikėsinantį pikta daryti „žuliką” ištinka nelaimė. Dažnai įsivaizduojama, kad netvarkingai gyvenęs žmogus teisėtai nusipelnė ligos, nelaimės, kažkokio skausmo ar nelemtos mirties. Tokia pažiūra galioja, nors daug piktai ar nesąžiningai pasielgusių žmonių lieka nenubausti. Iš patirties valstybėje, darbovietėje, mokykloje ir šeimoje esame padarę išvadą, kad nusikaltusio laukia bausmė. Auklėtojai mus yra išbarę, kartais davę diržo, pastatę į kampą, esame mokėję baudas dėl eismo netvarkos. „Dievas nubaus, – sakome, – jei ne šiame pasaulyje, tai amžinybėje.”

1. Jėzaus pažiūra. Iš Dievo atėjęs žmonijos išgelbėti Jėzus šios dienos Evangelijoje mums siūlo kitaip pažvelgti į žmones ištinkančias nelaimes. Ir mes patys jaučiame, kad ne visi nelemti įvykiai – Dievo ar žmogaus bausmė.

Prieš keletą mėnesių Nobelio taikos premija buvo suteikta sąjūdžiui, kuris kovojo, kad mūšio laukuose nebūtų paliekamos minos. Kasmet nuo jų Europoje, Azijoje ir Afrikoje nukenčia 26 tūkstančiai asmenų, daugiausia jaunimas ir vaikai. Jų nuotraukų gausu pasaulio spaudoje. Kuo šis jaunimas kaltas, kad tokios „bausmės” susilaukia? Arba kodėl žuvo keliasdešimt žmonių, kai neseniai naikintuvo sparnas užkliudė kalnų kelto lyną?

Skatindamas visus į Dievą, savo Tėvą, atsisukti, atsiversti, Jėzus pateikė anų laikų visiems žinomus įvykius šventykloje ir prie miesto vartų. Jis teigė, kad žmogaus būtis visiems vienoda – visi žmonės gyvenime patirs skausmą, liūdesį, ligą, mirtį. Tok? žmogišką gyvenimą prisiėmė ir pats Jėzus, tapdamas solidarus su vargstančia žmonija. Nei pats doriausias ir kilniausias Jėzaus gyvenimas neapsaugojo jo nuo mirties, ir dar ant kryžiaus.

Tarp klausytojų matydamas visokių žmonių, Jėzus kreipiasi ne tik į tuos, kurie yra ir jaučiasi nusižengę, bet taip pat ne ką švelniau ir į tuos, kurie yra ir jaučiasi už kitus teisingesni ir geresni, lyg šis gerumas savaime atleistų juos nuo būtinumo atsiversti ir dar giliau Dievą pažinti bei pavesti savo gyvenimą jam.

2. Dievas ištikimas savo žmonėms. Negretindamas nelaimių bei kančios su žmogaus apsisprendimu bei elgesio pasekmėmis, Jėzus kviečia mus savo gyvenime pamatyti tą nesudegantį krūmą – Dievo artumą kiekvienam, kuris jo siekia – kartais ir jo vardo dar nepažindamas. Kaip Mozė iš pagarbos nusiėmė apavą ir apgaubė savo veidą, taip ir mes iš pagarbos Dievui priklaupiame, nulenkiame galvą ar persižegnojame, pripažindami jo meilingą ryšį su mumis, mirtingais ir silpnais žmonėmis, ištiesusiais savo viltis į Jėzaus Kristaus Tėvą, mūsų Dievą, kuriam terūpi mus išgelbėti ir mums padėti gyvenimo keliu teisingai į jį žengti. „Dievas yra ištikimas”, – tvirtina šventasis Paulius, jis neleis mūsų sugundyti. Ši tikrovė išreiškiama maldoje Tėve mūsų, kad ir kaip būtų išversti maldos žodžiai. Seniau melsdavome „nevesk mus į pagundą”, dabar – „neleisk m?sų gundyti”, ateityje gal prašysime „neleisk mūsų sugundyti”, kaip girdėjome šios dienos antrajame skaitinyje.

3. Nuolatos atsiversti. Kaip Jėzus dykumoje buvo žmonijai bendromis pagundomis gundomas, bet nuo ilgo pasninko ir vienatvės nusilpęs nesuklupo, taip ir mes esame kviečiami savo širdyse jausti ir tikėti, kad Dievas ištikimai mus sergėja. Jo padedami galime pagundai atsispirti, labiau pasitikėdami jo suteikiama Šventąja Dvasia negu savo pačių jėgomis.

Mūsų senolių ir protėvių Viešpats, siekdamas ne bausti, o pilną gyvybę ir gyvenimą teikti, kviečia kiekvieną asmeniškai dėl Jėzaus Kristaus vis labiau apsispręsti.

Vienas senelis kiekvienai rožinio paslapčiai skiria intenciją. Pirmoji – už žmonijos atsivertimą, antroji – už krikščionių atsivertimą, trečioji – už kunigų atsivertimą, ketvirtoji – už vyskupų atsivertimą, penktoji – už popiežiaus atsivertimą. Paklaustas, kodėl net už popiežiaus atsivertimą meldžiasi, atsakė: „Mes visi turime nuolat į Kristų atsisukti ir jį prieš savo akis turėti”. Senelis labai taikliai suprato šios dienos Evangelijoje mūsų labui Jėzaus tartus žodžius.

Įvadas į Eucharistiją. Šventojo Rašto žodžių užtikrinti, kad Dievas ištikimas, mus sergi pagundai užklupus, kiek įstengdami priimame Jėzaus mintį, o išpažindami tikėjimą, melsdamiesi už kitus, dalydamiesi Gyvybės duona atsiliepiame į Jėzaus kvietimą kasdieniame gyvenime žvelgti į jį.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9804/804hom1.html