Ramybė ir išmintis svarbesnės už skubotus sprendimus.

Vienam ūkininkui nakčia pavogė iš tvarto geriausį jo arklį. Važiuoja jis už dešimties mylių į arklių prekymetį kito nusipirkti. Žiūri — prekyvietėje tarp kitų ir jo arklys pardavinėjama. Jis tuoj kapt už kamanų ir šaukia visu balsu: „Šis arklys mano! Prieš trejetą dienų jį man iš tvarto pavogė“.

Žmogus, kuris tą arklį turėjo parduoti, tarė mandagiai: „Sveikas apsirinki. Aš tą arklį turiu daugiau kaip metai. Tat ne sveiko arklys, tik gal atrodo panašus“.

Ūkininkas greit uždengia abiem rankomis arkliui akis ir sako: „Jei sveikas taip seniai turi tą arklį, tai pasakyk, katra akim jis aklas?“ Žmogus, kuris tą arklį iš tikro buvo pavogęs, bet dar nespėjęs gerai jo apžiūrėti, labai nusigando. Kadangi jis tuo tarpu turėjo ką nors pasakyti, tarė kas papuolė: „Kaire akim aklas“.

„Neatspėjai, bičiuli, — atkirto ūkininkas, — kaip tik kaire akim jis gerai mato“.

„Na taip, taip! — sušuko vagis. — aš apsirikau, — aklas dešiniąja akim!“

Atidengia ūkininkas arklio akis ir sako: „Dabar tai aišku, kad tu vagis ir melagis esi. Galite visi žiūrėti, arklys visai ne aklas. Aš taip tik paklausiau aikštėn iškelti tavo vagystei“. Žmonės, kurie tat matė, ėmė juoktis, rankomis ploti ir šaukti: „Sugavo, sugavo!“ Arkliavagis turėjo arklį grąžinti ir vėliau buvo sunkiai nubaustas.

Nors kažin kaip vagis gudrus būna, bet anksčiau ar vėliau jo nedori darbai išeina aikštėn.