Motiniškas vištos rūpestis parodo pasiaukojančią meilę.

Vieną vakarą sėdėjo pati viena savo lūšnelėje beturtė verpėja Brigidė ir verpė. Pro atviras duris įeina į vidų, rimtai žingsniuodama, kaimynės višta. Brigidė skubiai uždarė duris ir, pasigavusi vištą, nusineša ją į pastogę ant užlų. „Aš čia ją paslapčia lesinsiu, — manė sau viena, — tai ji man pridės bent kapą kiaušinių“.

Ir tikrai višta tuoj rytojaus dieną padėjo kiaušinį. Tik vieno dalyko nenumatė Brigidė ir dėl to viskas veik aikštėn išėjo. Višta, padėjusi kiaušinį, kad ims visu balsu kudakuoti. Brigidė šoko lipynėmis aukštyn jos nutildyti. Bet tan balsan kaimynė irgi ant užlų — ir keikdamos atsiėmė vištą.

Brigidė iš turtingos savo kaimynės dažnai iki tam laikui gaudavo miltų, sviesto, kiaušinių; bet po to jau viskas kitaip virto, juoba įgijo vagilkos vardą.