Svetingumas vargšui tampa Dievo įrankiu apsaugoti šeimą nuo nelaimės.

Vėlai vakare atėjo į namus pas vaizbūną (pirklį) senas juododis ir verkdamas ėmė skųstis: „Ponas, kuriam ištikimai tarnavau per dvidešimt metų, dabar mane atstatė, nes pasenau ir nebegaliu daugiau darbo dirbti. Netekęs pastogės, turiu valkiotis po pasaulį, elgetaudamas pas gerus žmones duonos kąsnelio. Pasigailėkite manęs, duokite truputį duonos ir priimkite naktigulto”.

Vaizbūnui, jo žmonai ir vaikams labai pagailo vargšo juodojo žmogaus. Mažoji Marytė betgi pastebėjo: „Kad jis būtų ne taip juodas! Mane net baimė ima. Patalo jam nereikia duoti, labai susuodins“. Marytės sesutės juokėsi. Bet tėvas pamokė ją ir, pasišaukęs juododį senį, liepė jam duoti valgyti ir nuvesti į kamarą paguldyti.

Vidurnakty girdi juododis kažin ką pamažu slenkant.. Žiūri, kas yra… ogi du galvažudžiai lindę pro langą į kamarą, o rankose dideliausi tūtinai švytruoja mėnesienoje. Juododis tik šast iš lovos ir kad suriks visu balsu, kiek tik gali: „O ko jums čia reikia?”. Išsigando plėšikai juodos baidyklės, manydami piktąją dvasią jiems vaidinantis, ir galvotrūkčiais iššoko pro langą. Bet į gatvės grindinį taip smarkiai susikūlė, jog iš vietos nebegalėjo paeiti: sugavo vargšus ir už blogus darbus uždarė į kalėjimą.

Rytą vaizbūnas ir sako juododžiui: „Pasilik mano namuose amžinai, turėsi senatvėje prieglaudą. Už mažą paslaugą, tau padarytą, atmokėjai mums labai didele. Dievas šimteriopai atlygino mums už duotąjį naktigultą ir tave, geras juododi, paskyrė angelu sargu, išgelbėjusiu mūsų gyvybę bei turtą.