Pasakojimas apie šventąją Elžbietą, kuri vaikystėje, matydama drauges besigiriančias gražiais drabužiais, nusivedė jas į kapines ir priminė, kad gražumas ir turtai praeina. Ji ragino kalbėti apie Dievą, o ne apie save. Pasakojimas iliustruoja vaikų apaštalavimo per pavyzdį ir išminties galią.

Šventoji Elžbieta, būdama mažutė, žaisdavo su mergaitėmis. Kartą jos draugės pradėjo girtis savo gražiomis drapanėlėmis. Elzytei tai labai nepatiko. Taip ji nusivedė jas į kapines ir tarė: „Žmonės, kurie čia palaidoti, taip pat buvo jauni, gražūs, kaip ir mes. Bet kur dabar jų tas gražumas? Kur jų gražios drapanos? Taigi nereikia žmonėms didžiuotis nei turtingumu, nei gražumu, nes tai visa praeina, išnyksta. Geriau kalbėkime apie Gerąjį Dievulį, kuris mus sutvėrė, kad mes jį girtume, ne save.“ — „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įgytieji žmonės, kad skelbtumėte dorybes to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo stebėtiną šviesą“ (1 Pt 2, 9). — Tertulijonas: „Prieš viešuosius tiesos priešus kiekvienas žmogus turi būti kareiviu“ (Apol. ad Gent. cap. 2).