Pasakojimas iš Didžiojo karo apie vokiečių kareivių būrį, apsuptą rusų. Nors jų buvo mažiau, jie atsisakė pasiduoti. Leitenantas, sunkiai sužeistas, rodydamas į Geležinį Kryžių ant krūtinės, sakė "Kas nešioja šį ženklą, tas nepasiduoda!". Pasakojimas iliustruoja Geležinio Kryžiaus kaip drąsos ir ištikimybės simbolio reikšmę.

Didžiojo Karo metu vokiečių kareivių būrelis buvo rusų užkluptas ir turėjo pasitraukti į mažą trobelę. Priešų buvo daug daugiau, ir buvo aišku, kuo mūšis turės pasibaigti. Rusų vadai pareikalavo vokiečių pasiduoti. Vietoj atsakymo iš trobelės pasipylė smarkūs šūviai. Tada rusai apsupo trobelę, ir šaudymasis tęsėsi tol, kol vokiečiai neteko kulkų. Tuomet rusai puolė jau vos besilaikančią trobelę, ir baisus reginys atsistojo prieš jų akis. Tarp negyvų gulinčių ant grindų kareivių dar vaitojo paplūdęs kraujuose leitenantas. Rusams perėjo pyktis, ir jų vadas paklausė leitenanto: „Juk jūs matėte mūsų jėgą ir kodėl nepasidavėte?“ Dėdamas paskutines pastangas, leitenantas atsisėdo ir, rodydamas į savo krūtinę, pasakė: „Kas nešioja šį ženklą, tas nepasiduoda!“ Ant jo krūtinės buvo Geležinis Kryžius. — „Tegul mirga pasaulis! Tegul aistros meilinasi, dainuoja, juokiasi ir vilioja. Mes turime pergalės kryžių ant krūtinės, o širdyje jo galybę“ (Kichertas). — Liudvikas Vėjo (Louis Veuillot), garsusis prancūzų rašytojas, paliko nepaprastai gražų testamentą: „Šalia manęs plunksna, ant kaktos kryžiaus ženklas, mano pasididžiavimas; po paskutinių maldų ant mano kapo įkaskit kryžių ir, jei pastatysite akmeninį paminklą, iškalkite jame: „Pirma tikėjau, dabar regiu.““