Pasakojimas apie kompozitorių K. V. Glucką, kuris, būdamas neturtingas, bet pamaldus, kasdien kalbėdavo rožančių. Po to, kai katedroje giedojo "Salve Regina", vienuolis padovanojo jam rožančių ir patarė kasdien jį kalbėti, pažadėdamas, kad jis taps įžymybe. Gluckas laikėsi patarimo ir tapo žymiu kompozitoriumi, netgi puotaudamas karaliaus dvare, rasdavo laiko rožančiui. Pasakojimas iliustruoja rožančiaus ir pamaldumo galią pasiekti sėkmę.

[K. V. Gluckas] buvo vienas iš didžiausių pasaulio artistų – kompozitorių. Jis gyveno Vokietijoje 18 a. pabaigoje. Glukas, nors tais laikais visuomenė buvo labai subedievėjusi, buvo giliai tikintis ir uolus Marijos garbintojas. Glukas buvo neturtingų tėvų vaikas. Savo gabumus jis plėtojo priklausydamas prie katedros choro. Kada jis giedodavo, žmonių minios jo klausėsi sužavėtos. Jaunikaitis buvo labai pamaldus. Dažnai jį matydavo su ašaromis akyse iš susijaudinimo. Laisvu laiku, kada kiti vaikai žaisdavo lauke, Glukas ateidavo į katedrą melstis. Kartą, kada jis giedojo geriau, negu paprastai, „Salve Regina“ – „Sveika Karaliene“ ir ėjo iš bažnyčios namo, jį meiliai pasitiko apsiašarojęs vienuolis ir, neturėdamas kuo atsidėkoti už taip gražų giedojimą, padavė jam rožančių. Tai buvo brolis Anzelmas, kuris patarė jaunikaičiui kalbėti rožančių kasdien bent dalimis, nes taip jis pasidarysiąs pasauline įžymybe. Glukas buvo ištikimas vienuolio patarimui. Nors tėvai negalėjo leisti jo į mokslus, bet Glukas nenusiminė ir kasdien pamaldžiai kalbėdavo rožančių. Vieną vakarą į jo namus kažkas pasibeldė. Tai buvo žymusis muzikos profesorius, įgaliotas vykti į Italiją Palestrinos veikalams statyti. Jis nusivežė jaunikaitį į Italiją; čia Glukas baigė muzikos mokslus. Artistas dideliais šuoliais kilo aukštyn ir visą laiką buvo ištikimas vienuolio patarimui. Kada karaliaus dvare Vienoje puotaudavo, Glukas palikdavo visus ir, suradęs ramų kampelį, kalbėdavo rožančių. Ir mirdamas neišleido iš rankų brolio Anzelmo dovanos.