Pasakojimas apie mergaites Meksikoje, suimtas už tikėjimo gynimą ir pasodintas į kalėjimą su valkatomis. Nepaisant įžeidinėjimų, mergaitės atsisakė nusižeminti, atsiklaupė ir garsiai kalbėjo rožančių. Jų pavyzdys paveikė valkatas, kurie prisidėjo ir meldėsi. Rytojaus dieną valkatos atsisakė kankinti mergaites. Pasakojimas iliustruoja tikėjimo drąsą ir maldos galią net blogoje aplinkoje.

Meksikoje prieš kiek laiko buvo susiorganizavusios keliolika mergaičių tikėjimui ginti. Policija jas suima ir pasodina į požemio kalėjimą, kur buvo laikomi gatvės jaunuoliai – valkatos, vyrai ir moterys. Mergaites, tik įžengiančias į tą nedorybių urvą, ta ištvirkėlių kompanija sutiko įžeidžiančiais ir šlykščiais šauksmais. Ką gi jos daro? Eina į kampą, atsiklaupia ir kalba rožančių, visai nepaisydamos kas aplinkui dedasi. Ištvirkėliai negali atsispirti tokiam pavyzdžiui – vienas po kito prisideda prie jų ir meldžiasi, kad greičiau baigtųsi persekiojimai. Rytojaus dieną ateina policijos vyresnysis pasižiūrėti, kaip mergaitės praleido naktį. Štai, atsistoja vienas suimtasis ir drąsiai pareiškia: „Valdžia klysta, manydama, jog mes būsime įrankiai toms mergaitėms kankinti.“ Vyresnysis jam rėžia lazda per veidą, kad pasidaro gili žaizda, – pažeminimas dėl Kristaus.