Pasakojimas apie pranciškoną vienuolį, kuris, sėdėdamas traukinio vagone su daugeliu keleivių, ir jiems pradėjus tyčiotis iš vienuolio, garsiai persižegnojo ir ėmė kalbėti "Tėve mūsų". Visi susigėdo ir nutilo. Taip pat minima, kad vengrų kunigas surinko "Tėve mūsų" tūkstantyje kalbų ir padovanojo popiežiui. Pasakojimas iliustruoja maldos galią ir drąsų tikėjimo išpažinimą.

Viename vagone tarp daugelio keleivių sėdėjo ir vienuolis pranciškonas. Norėdami pasityčioti iš vienuolio, jauni vyrukai pradėjo niekus taukšti. Pranciškonas davė suprasti, kad jam tokios kalbos nepatinka. Nepraustaburniai prasitarė: „Mes kalbame, ką norime.“ Vienuolis atsiliepė: „Taigi ir aš galiu kalbėti, ką noriu.“ — „Suprantama,“ atsakė tie. Tada pranciškonas persižegnojo ir ėmė balsiai kalbėti „Tėve mūsų.“ Visi susigėdę nutilo. — Neseniai vienas vengrų kunigas padovanojo Šv. Tėvui rinkinį „Tėve mūsų“ tūkstantyje kalbų, kurį jis rinko per daugelį metų. „Tėve mūsų“ ten yra ir lietuvių kalba.