Pasakojimas apie Pal. kun. Don Bosko, kuris, neturėdamas pinigų vežikui arbatpinigiams, pasiūlė už jį pasimelsti. Vežikas stebėjosi maldos verte. Kun. Bosko pakvietė jį vakare, ir vežikas, kurio siela atgaivinta malda, atliko išpažintį ir pasitaisė. Pasakojimas iliustruoja maldos galią atsivertimui ir jos vertę, didesnę už materialinius dalykus.

1877 m. Romoje pal. Don Bosko pailsęs įsisėdo į labai paprastą vežimėlį paprašė pavėžėti. Išlipęs kun. Bosko norėjo duoti vežikui, be nustatytos taksos, dar ir arbatpinigių. Deja, jo piniginėje daugiau pinigų nebebuvo. „Aš už tamsta pasimelsiu,“ tarė jis vežikui. „Tamsta melsies už mane? Tai pirmą kartą girdžiu. Pagaliau ką malda man padės?“ — „O, malda yra brangiausias turtas pasaulyje.“ Vežikas susimąstė. „Kada tamsta buvai išpažinties?“ paklausė pal. Bosko vežiką. „Aš? Visiškai nebeatsimenu,“ atsakė šis. Atsisveikindamas kun. Bosko tarė: „Gerai! Ateik šį vakarą pas mane. Aš išklausysiu tamstos išpažinties. Būk tikras, kad tu visiškai kitaip pasijusi.“ Į pavakarį vežikas darėsi vis neramesnis. Jau visai vėlų vakarą jis eina pas kun. Boską. Šventasis kunigas keliasi iš patalo ir išklauso jo paties malda atgaivintos sielos išpažinimo. Atšalęs miesto vežikas vėl pamilo maldą.