Pasakojimas apie vyskupą Kettelerį, kuris jaunystėje matė regėjimą, kuriame Kristus jam parodė vienuolę, nepaliaujančią už jį melstis. Tai padarė jam įspūdį, ir jis įstojo į seminariją. Vėliau, būdamas vyskupas, jis susitiko tą pačią vienuolę, kuri meldėsi už bet kurią sielą, kurią Dievas norėtų turėti Jėzaus Širdies įrankiu. Pasakojimas iliustruoja maldos už kitus galią ir Dievo veikimą.

Vysk. Ketteleris, 23-iais savo amžiaus metais baigęs aukštuosius mokslus, kartą užsidaręs savo kambarėlyje galvojo apie savo būsimąjį gyvenimą – jisai svajojo užimti aukštą vietą, užsidirbti daug pinigų, išgarsėti pasaulyje ir patogiai gyventi. Bet netikėtai (sapne ar kaip – jau ir pats nebežino!) pasirodęs jam Kristus ir nurodęs į šiurkščiais drabužiais apsirengusią vienuolę, tardamas: „Ji nenustodama už tave meldžiasi.“ Šitas regėjimas jam padarė nepaprastą įspūdį. Jis įstojo į kunigų seminariją ir, baigęs ją, buvo įšventintas kunigu. Kada Ketteleris jau buvo pasenęs vyskupas, kartą jis laikė šv. Mišias viename vienuolyne. Dalydamas šv. Komuniją, jis pamatė tą pačią seserį vienuolę, kurią buvo matęs jaunystėje dvasios regėjime. Paskui įsikalbėjęs su ta seserimi, jis patyrė, kad ji visas savo maldas, darbus ir nemalonumus aukojanti už bet kurią vargšę sielą, kurios ji nepažįstanti, bet kurią Dievas norėtų turėti Jėzaus Širdies įrankiu.