Pasakojimas apie vienuolį Silą, pas kurį atėjo auklėtinis, prašydamasis leisti atkeršyti. Vienuolis įrodinėjo, kad keršyti nežmoniška, bet jaunuolis atsisakė. Tada vienuolis pasiūlė klauptis melstis, o paskui daryti, ką nori. Vienuolis jaunuolio vardu pradėjo melstis, pripažindamas Dievo teisingumą. Pasakojimas pabrėžia maldos, teisingumo ir susivaldymo svarbą.

Vienas vienuolyno viršininkas Silas kartą pas save pasikvietė supykusį savo auklėtinį, kuris prašė leidimo atkeršyti priešui. Vienuolis įrodinėjo, kad keršyti nežmoniška, nekrikščioniška. Mokė jaunikaitį, kad Aukščiausiasis Teisėjas išspręs visas mūsų bylas ir visiems teisingai atlygins. Jaunikaitis jį nutraukė: „Veltui kalbi. Mano širdis jau įsisiūbavo, kaip jūra, ir nenurims, kol neišsimaudys keršto bangose.“ Tada vienuolis jam tarė: „Matau, kad jau tavo širdis labai sukietėjusi. Jau niekas neatkalbės tavęs nuo keršto. Tik žinai, kad nieko nedera pradėti be maldos. Klaupkime pasimelsti, o paskui galėsi daryti, ką norėsi.“ Abu suklupo, ir vienuolis jaunikaičio vardu ėmė kalbėti: „Visagalis, amžinasis Dieve. Tu vienas viską žinai, tu vienas esi teisingas Teisėjas.“ [Likusi maldos dalis tekste nutrūksta.]