Pasakojimas apie geležinkelio sargo žmoną, kuri kaskart, kai vyras eidavo apžiūrėti bėgių, melsdavosi "Saugok tave, Dieve!". Vieną vakarą vyras vėlavo grįžti, ir žmona, pamačiusi atūžiantį traukinį, davė ženklą sustoti. Prie traukinio rasta ant bėgių surištas jos vyras, kurį priešai paliko, kad jį traukinys sutraiškytų. Žmonos nuolatinė malda apsaugojo vyrą nuo mirties. Pasakojimas iliustruoja maldos apsauginę galią.

Vienas protestantas mokslininkas atėjo pas katalikų kunigą pasikalbėti apie Katalikų Bažnyčią. „Man neapsakomai patinka katalikų tikėjimas. Bet nežinau pats, dėl ko aš dar nenoriu būti kataliku,“ kalbėjo protestantas. „Aš tamstai noriu pasakyti vieną palyginimą,“ šypsančiu veidu prasitaria kunigas; „pažinojau vieną žmogų, kuris visai nieko nematė, bet iš pažiūros atrodė, kad jo akys sveikiausios. Jis nieko nematė dėl to, kad jo akių nervai, kurie jungiasi su smegenų centro nervais, buvo sugedę. Tamsta panašus į tą aklą žmogų: iš pažiūros, atrodo, esi geriausias žmogus – pripažįsti, kad Katalikų tikėjimas geriausias, bet juo gyventi dar nenori. Kad minėtas žmogus praregėtų, reikia pagydyti akių nervus, kurie jungiasi su smegenų centru. Taip ir tamsta, jei nori, kad ne tik girtum katalikų tikėjimą, bet ir pagal jį gyventumei, reikia, kad tarp tamstos ir Dievo būtų ryšys. Tas ryšys – tai malda. Pradėk karštai ir su pasitikėjimu melstis, o po dviejų savaičių pradėsi kitaip galvoti.“ Protestantas mokslininkas paklausė kunigo patarimo ir po trijų savaičių atėjęs pas kunigą tarė: „Aš noriu būti katalikas. Malda mane sujungė su Dievu.“