Pasakojimas apie protestantą mokslininką, kuris pripažino katalikų tikėjimo gerumą, bet nedrįso atsiversti. Katalikų kunigas patarė jam karštai melstis dvi savaites, kad būtų užmegztas ryšys su Dievu. Po trijų savaičių mokslininkas atėjo pas kunigą, sakydamas, kad malda jį sujungė su Dievu ir jis nori būti katalikas. Pasakojimas iliustruoja maldos galią atsivertimui.

Ilgus metus viešpatavo Akvitanijos didikas Valteris. Atėjus senatvei, pajuto valdovas, kad ginklai, nugalėjimai ir garbė neduos sielai ramybės. Tada jis pasiėmė maldininko lazdą, apsiaustą ir išvyko į platųjį pasaulį, ieškodamas vienuolyno, kur visa širdimi būtų Dievui tarnaujama. Kad pažintų, kur tokie vienuoliai, Valteris griebėsi šios gudrybės. Prie galo savo ilgosios lazdos priraišiojo daugybę varpelių. Ir kai tik įėjęs į bažnyčią rasdavo vienuolius besimeldžiančius, jis stuktelėdavo savo lazdele porą kartų į žemę, kad tie varpeliai imdavo visokiais balsais skambėti ir žvangėti. Visur vienuoliai smalsiai sužiūrėdavo į jį ir užsimiršdavo Dievą garbinti. Jau anapus Alpių užėjo į Novalezę. Bažnyčioje rado tik besimeldžiančius vienuolyno vaikus su mokytoju. Priėjęs artyn Valteris smarkiai stuktelėjo savo lazda, bet žiūri, kaip meldėsi visi, taip tebesimeldžia. Tik viena gauruota galvelė atsisuko. Tačiau ir tą priėjęs mokytojas sudraudė, ir visi meldėsi toliau. Tada nušvito Valterio akys, ir jis tarė: „Štai, pagaliau radau vietą, kurioje galėsiu pasilikti.“ Jis įstojo į tą vienuolyną, gavo jame sodininko vietą ir baigė savo gyvenimo dienas.