Pasakojimas apie vargšą studentą Romoje, kurį globojo senelė. Jai mirus, jis liko be lėšų. Šeimininkė leido jam laukti pinigų, jei saugos naktimis sodą. Studentas, tikėdamas Dievo apvaizda, pasimeldė po aštuonerių metų. Kitą dieną bažnyčioje, po maldos, turtinga ponaitė, sužavėta jo pamaldumo, pasiūlė jam tekėti. Jis vedė ją, baigė mokslus be vargo ir gyveno dorai, palikdamas turtą bažnyčiai ir prieglaudoms. Pasakojimas pabrėžia Dievo apvaizdą, maldos galią ir dorybės vertę.

Romos mieste mokėsi kadaise vargšas studentas, kurį šelpė vienintelė jo giminaitė senelė. Bet mirė ir toji paskutinė geradarė. Tada studentui pasidarė visai bloga. Šeimininkė pareikalavo, kad studentas už butą mokėtų jai už mėnesį pirmyn. Jis ėmė jai aiškinti, kad greitai gausiąs valdžios pašalpą ir už visa reikalinga atlyginsiąs. Šeimininkei širdis suminkštėjo – ji sutiko pinigų palaukti, tik pareikalavo, kad studentas naktimis saugotų jos vynuogių sodą. Studentas labai apsidžiaugė. Kai šeimininkė išėjo iš kambarėlio, jis iš džiaugsmo kelis kartus persivertė per galvą. Bet tuo veiksmu jis perplėšė savo paskutinį švarką. Jeigu jis būtų sočiau pavalgęs, jis būtų galėjęs pravirkti džiaugsmo ašaromis. Deja, jau antra diena buvo valgęs tik po kokią porą senų sausainių. Atėjus nakčiai, studentas pirmą kartą išėjo saugoti vynuogių sodo. Jis tvirtai tikėjo, kad tik Dievas galėjęs suminkštinti kietos italės širdį, todėl, parklupęs ant takelio, pakėlė aukštyn rankas ir karštai pasimeldė pirmą kartą po aštuonerių metų nesimeldymo. Rytojaus dieną studentas, susitvarkęs suplyšusį švarką, nuėjo į bažnyčią. Jis atsiklaupė ir ėmė melstis, karštai melstis. Visą valandą meldėsi. Kai studentas atsistojo eiti, pakilo šalia jo klūpėjusi kažkokia ponaitė. Studentas, paskendęs maldoje, nematė tos ponaitės. Jis pagalvojo – gal ji girdėjo jo maldos žodžius, todėl jis paraudo. Studentas ėjo skubiai. Jį sekė toji ponaitė. Ji buvo aukšta, tamsiais plaukais, turtingai apsirengusi. Vienoje aikštėje toji ponaitė įdavė studentui raštelį. Studentas krūptelėjo – beveik neteko žado. Atsipeikėjęs perskaitė, kad ponaitė kviečianti jį nueiti pas ją į nurodytus namus. Kai studentas nuėjo, ponaitė pasisiūlė tekėti už jo. Ji buvo turtinga ponaitė, turėjusi po motinos mirties dvylika milijonų svarų sterlingų (mūsų pinigais 583 milijonus litų). Turtuolei ponaitei labai patiko maldinga vargšo studento širdis, ir ji pasirinko jį sau vyru: po savaitės laiko studentas buvo jos vyras ir jau galėjo baigti mokslus be vargo. Taip į žmones išėjo turtingas. Ir visą savo gyvenimą jis buvo pamaldus, tvarkingas ir blaivus žmogus. Mirė 1927 metais Londone, eidamas 58 metus amžiaus. Mirdamas paliko bažnyčiai ir prieglaudoms apie milijoną litų. Tas žmogus vadinosi Džonas Daunas, jo žmona – Flora Čaun. — „Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir gaus džiaugsmo iš Viešpaties“ (Pat 18, 22).