Pasakojimas iš 1863 m. apie Šaravų mišką Lietuvoje, kur sukilėliai slapstėsi ir kas rytą melsdavosi prie altorėlio po ąžuolu. Septyni kunigai kas rytą laikydavo Mišias. Rusams ir kazokams užpuolus, jie žudė besimeldžiančius. Kunigai buvo be pasigailėjimo išžudyti. Pasakojimas iliustruoja kunigų persekiojimą ir pasiaukojimą už tikėjimą.

Apie paskutinį lenkmetį ir dabar mūsų žmonės Lietuvos kaimuose dar daug baisių dalykų pasakoti moka. Iš tų skaudžių įvykių tik vieną liūdną pasaką čia pažymėsime. Tai atsitiko 1863 metais Šaravų miške (Josvainių valsč.). Sukilėliai miškų tankumynuose slapstėsi. Kas rytas jie susirinkdavo prie vieno ąžuolo pasimelsti. Prie to ąžuolo buvo pastatytas altorėlis. Viršuje buvo prie medžio prikaltas kryžius. O pačiame ąžuole buvo iškaltas įdubimas, kuriame būdavo slepiamas Švč. Sakramentas. Septyni kunigai čia kas rytas laikydavo paeiliui šv. Mišias. Mano tėvelis, kuris tik vienas išliko gyvas iš visų tų sukilėlių, štai ką man papasakojo: „Vieną rytą visi kunigai laikė Mišias, klausė išpažinčių ir dalino Švenčiausiąjį. Aš tarnavau per visas Mišias iš eilės. Tuomet aš tebuvau vos 17 metų. Pasibaigus Mišioms, kunigas užgiedojo suplikacijas. Vyrų buvo labai daug, bet niekas nebuvo pasirengęs kovai. Staiga sudundėjo šūviai, sučerškėjo kardų ir durtuvų smūgiai. Rusai su kazokais apsupo mus iš visų pusių ir žudė besimeldžiančius. Nei gintis, nei bėgti jau nebuvo galima. Kunigas, kuris klūpojo šalia manęs, greit sukniubo nuo kazokų kardo. Aš, gavęs į šoną su durtuvu, buvau tik truputį sužeistas. Greitai pasiritau po krūmais, o iš ten pasprukau į Šaravus. Čia pasislėpiau kluone. Bet po kelių valandų pagautas, sužinojau, kad visi kunigai buvo be pasigailėjimo išžudyti. Daugelis vyrų buvo po tuo pačiu ąžuolu pakarti. Tik vėliau jų visų kūnai buvo palaidoti Šaravų kapuose. Visi suimtieji buvome surakinti ir nuvežti į Kėdainius. Ten aš tik iš tolo pamačiau savo tėvelį, kuris buvo vežamas į Sibirą. Aš patekau į rekrutus ir tik po Rusų–Turkų karo, kaip garbingai pasižymėjęs karys, grįžau į savo tėvynę Lietuvą.“ Taip pasakojo mano tėvelis, miręs Didžiojo karo metu. O tasai ąžuolas ir šiandien dar tebestovi, aukštai iškėlęs savo viršūnę virš visų kitų medžių. Tik tas įdubimas, kur buvo laikomas Švč. Sakramentas, vėl užaugo. Bet žmonės dar ir dabar teberodo tą vietą, kur buvo prikaltas kryžius. Mat, ąžuolo žievė apaugo aplinkui ir paslėpė jį savyje. Du kiti kryžiai buvo toje vietoje prikalti. Ir juos ąžuolas priglaudė į savo širdį. Tik paskutinio kryžiaus viena dalelė vos tematyti dabar.