Pasakojimas apie šv. Bernardą, kuris, sakydamas pamokslą, pajuto pasididžiavimo pagundą. Jis sutramdė jausmą, sakydamas velniui: "Ne dėl tavęs pradėjau, ne tau ir baigsiu." Taip pat pasakojimas apie atsiskyrėlį, kuris, norėdamas parodyti nusižeminimą šv. Serapijonui, sakė esąs didžiausias nusidėjėlis, bet supyko, kai šv. Serapijonas pamėgino naikinti jo ydas. Pasakojimas iliustruoja tikrą ir netikrą nusižeminimą bei kovą su ydomis.

Vieną dieną šv. Bernardas sakė didelei miniai pamokslą. Pamokslas buvo nepaprastai gražus. Šventasis pajuto piktosios dvasios kuždesį: „Žiūrėk, kaip nustebę klausosi tavęs žmonės – vertas esi pagyrimo!“ Šventasis sutramdė pasididžiavimo jausmą ir tarė piktajai dvasiai: „Ne dėl tavęs pradėjau, ne tau ir baigsiu.“ Ir užbaigė pamokslą, pavesdamas jį didesnei Dievo garbei ir žmonių išganymui. — Vienas atsiskyrėlis nuėjo pas šv. Serapijoną ir ėmė jam rodyti tariamąjį savo nusižeminimą. Jis sakėsi esąs didžiausias nusidėjėlis ir nesąs vertas su šventuoju net tuo pačiu oru kvėpuoti. Jis nesėdo net ant šventojo suolelio, bet tik ant plikos žemės susirietęs niurksojo. Šv. Serapijonas, matydamas tame atsiskyrėlyje nuolankumu pridengtą puikybę, patarė jam mesti klajoklio gyvenimą, eiti į vienuolyną ir maitintis savo rankų darbu. Tai užgirdęs, atsiskyrėlis net užkaito iš pykčio – jis nepakęsdavo jokio pamokymo. Tada šv. Serapijonas jam tarė: „Matai, brolau! Prieš valandėlę pasisakei, kad esąs didžiausias nusidėjėlis, vertas sunkiausios atgailos. O dabar tuojau supykai, vos tik aš pamėginau tavo ydas naikinti.“