Pasakojimas apie Benjaminą Frankliną, kuris, norėdamas nugalėti net mažiausias ydas, sukūrė lentelę, kurioje kas vakarą žymėjo savo darbus ir nusižengimus. Jis siekė gyventi be mažiausios ydos ir kovojo prieš kiekvieną silpnybę. Pasakojimas iliustruoja atgailos svarbą ir pastangas siekti tobulumo. Taip pat minima, kad per JAV prezidento laidotuves viskas sustoja penkioms minutėms, kad būtų primintas svarbus įvykis. Tai palyginama su kasvakare sąžinės apyskaita.

Benjaminas Franklinas, žaibolaidžio išradėjas, stengdavosi nugalėti net ir mažiausią ydelę. Jis žinojo, kiek svarbos turi mažmožiai, todėl pasidarė ypatingą lentelę, kurioje kiekvieną vakarą pažymėdavo savo darbus, blogus apverkdamas, gerais džiaugdamasis. Įvairias dorybes jis suskirstė svarbiausiomis rūšimis ir, prieš guldamas, griežtai save išegzaminuodavo. „Norėčiau taip gyventi,“ rašo jis pats, „jog neturėčiau nė mažiausios ydelės. Esu pasiryžęs kovoti prieš kiekvieną silpnybę… Jeigu žinau, kas yra gera ir kas bloga, kodėl negalėčiau daryti gera, o vengti blogo?“ Šiuo atžvilgiu jis buvo labai griežtas ir kiekvieną dieną savo lentelėje kryželiu pažymėdavo savo nusižengimus. Visos savaitės apyskaita galėjo, pavyzdžiui, ir taip atrodyti: — Kai esti laidojamas Amerikos prezidentas, penketą minučių sustoja visoks judėjimas. Krautuvės uždaromos, traukiniai nevažiuoja, žmonės irgi nurimsta. Penketą minučių viešpataujanti tyla turi priminti liūdną ir svarbų valstybės gyvenime įvykį. Reikia kiekvieną vakarą susitelkti, atsiskirti nuo išorinio pasaulio ir rimtai padaryti sąžinės apyskaitą. — Jau stabmeldys Pitagoras liepdavo savo mokiniams du kartus per dieną (prieš pietus ir po pietų) paklausti save: „Ką aš padariau? Kaip padariau? Ar padariau visa, ką turėjau padaryti?“