Pasakojimas apie jėzuitą kunigą Ogilvį, kuris per žiaurų katalikų persekiojimą Škotijoje slapta teikė sakramentus. Suimtas ir teisme klausiamas, kodėl laikė Mišias, nors karalius tai uždraudė, jis atsakė, kad Jėzus Kristus liepė tai daryti Jo atminti, o karalius draudė. Jis paklausė teisėjo, kurio klausyti. Kunigas mirė kankinio mirtimi už klusnumą Dievui. Pasakojimas pabrėžia Mišių aukos svarbą ir klusnumo Dievui teikimą pirmenybę.

Siautint žiauriam katalikų persekiojimui Škotijoje, 1615 m. slaptai nukeliavo ten jėzuitas kunigas Ogilvis paguosti tikinčiųjų ir teikti jiems sakramentų. Protestantų arkivyskupas įsakė drąsuolį suimti ir įkišti kalėjiman. Nuvesta jį į teismą. Teisėjas paskelbė kunigą Ogilvį karaliaus įsakymų laužytoju, nes karalius aiškiai uždraudė savo valstybėje laikyti šv. Mišias. Tada misionierius atsiliepė: „Dangaus ir žemės Viešpaties, Jėzaus Kristaus, įsakymas yra: Tai darykite man atminti. Jūsų karalius sako: To nedarykite. Spręsk pats, katro reikia klausyti.“ Ištikimasis Kristaus mokinys buvo nubaustas mirti.