Pasakojimas apie kataliką kunigą Brazilijoje, kuris, paklydęs ir netekęs daiktų, užėjo į indėnų kaimą. Kaimiečiai, seniai neturėję misionierių, patys „laikė“ Mišias, giedodami ir melsdamiesi prie altorėlio, nors nebuvo kunigo. Pasakojimas iliustruoja stiprų indėnų tikėjimą ir meilę Mišios aukai, nepaisant kunigo nebuvimo.

Neseniai vienas katalikų kunigas, bekeliaudamas per Brazilijos plotus, netoli Bolivijos ribų paklydo ir po ilgų klajojimų užėjo į vieną indėnų kaimą, vardu San Matijas. Visus savo daiktus su bažnytiniais drabužiais ir nešiojamuoju altorėliu jis turėjo pakeliui palikti. Čikitos indėnų tautelės gyventojai, pamatę į savo kaimą atklydusį katalikų kunigą, negalėjo nė atsidžiaugti. Buvo kaip tyčia šeštadienio pavakarė. Todėl jie tuojau atsiuntė savo atstovus pasitarti dėl rytojaus šv. Mišių. Vargšas kunigas turėjo pranešti, kad rytojaus dieną šv. Mišių nebus, nes jis neturėjo prie savęs nė altorėlio, nė liturginių rūbų. „Gerai, tatai mes patys laikysime šv. Mišias!“ atsakė nusiminę atstovai ir išsiskirstė. Ir iš tikrųjų sekmadienio rytą nuo vieno kaimo galo iki kito bėgo gatve vienas būgnininkas ir pranešė šv. Mišių pradžią. Iš vienos trobelės išėjo garbingas senelis ir rankose laikė kryžių. Šalia jo stovėjo kiti du vyrai su iškeltais žibintais rankose. Paskui juos sekė visi kiti kaimo gyventojai. Jie prisiartino prie koplytėlės durų. Viduj ant altoriaus jau degė žvakės. Bet eiti už grotelių niekas neišdrįso. Savo vietoje gulėjo ir Evangelijų knyga. Bet nebuvo kam prabilti į juos indėnų kalba. Tąsyk pasigirdo rytmetinės jų maldos, kurios lyg tylaus skundo balsai kilo nuo žemės. Netrukus suskambėjo Kyrie, Gloria ir Credo. Tai buvo jų šv. Mišios, kurias jau per pusantro šimto metų kaip laiko tie vargšai indėnai, netekę savo misionierių – jėzuitų.