Pasakojimas apie dvylikametę Akviliną, kuri per Diokleciano persekiojimus, priėmusi krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą, drąsiai mokė kitus vaikus apie tikėjimą. Teisėjas, sužinojęs apie tai, reikalavo išsižadėti Kristaus, bet ji atsisakė. Nepaisant mušimo ir kankinimų, Akvilina neišsižadėjo tikėjimo, sakydama, kad juo labiau ją muša, juo labiau stiprina Šv. Dvasia. Ji mirė kankinio mirtimi už Kristų. Pasakojimas pabrėžia drąsą, ištikimybę ir Sutvirtinimo sakramento stiprybę.

Dvylikos metų mergaitė Akvilina, žiauriojo Dioklecijano persekiojimo laikais, apsikrikštijusi ir priėmusi Sutvirtinimo sakramentą, pajuto neapsakomą norą pamokyti tikrojo tikėjimo ir kitus vaikus. Prisiklausę apie gerąjį Jėzų, daugelis pagoniukų tapo krikščionimis. Tai nugirdo pagonis teisėjas ir, pasišaukęs Akviliną, jai tarė: „Tu prikalbėjai ir suvedžiojai daug mergaičių, kurios metė tikėti dievaičiais ir įtikėjo į prikaltą prie kryžiaus Kristų. Argi tu nežinai, ką yra įsakęs imperatorius? Mirtis visiems, kas tiki į Kristų ir garbina kryžių! Todėl mesk savo krikščioniškąjį tikėjimą ir garbink dievaičius. Nepaklausysi, pajusi mano pyktį.“ Akvilina drąsiai atsakė: „Galingasis teisėjau! Tu gali mielai mane nuteisti, kaip norėdamas. Aš to nebijau, nes už tai gausiu gražų dangaus vainiką.“ Supykęs teisėjas sudavė mergaitei per veidą. „Aš esu Dievo paveikslas! Kaip tu drįsti mane mušti? Ką gi tu pasakysi paskutiniojo nuteisimo dieną Aukščiausiajam Teisėjui?“ Tada mažąją drąsuolę du kartus žiauriai nuplakė. Bet ir tai jos narsumo nenugalėjo. „Juo labiau tu mane plaki, juo labiau mane stiprina Šv. Dvasia“, kalbėjo Akvilina. Teisėjas nebežinojo ką daryti. „Duodu tau dar vieną malonę: aš leidžiu tau pagalvoti.“ Akvilina atsakė: „Aš nebeturiu ko galvoti. Aš būsiu ištikima savo Viešpačiui ir Dievui. Aš pasiryžusi ir mirti už Kristų.“ Mažoji Kristaus išpažinėja buvo nužudyta (290 m. liepos 13 d.).