Pasakojimas apie apaštalą Paulių, kurį žydai įskundė Cezarėjos valdytojui Feliksui, bet negalėjo įrodyti kaltės. Feliksas klausėsi Pauliaus apie tikėjimą, teisingumą ir teismą, nusigando, bet, tikėdamasis pinigų, dažnai šaukėsi Paulių, nors ir nenorėjo priimti tikėjimo. Pasakojimas pabrėžia, kad kai kurie žmonės prioritetą teikia materialiniams dalykams, o ne dvasiniams.

Žydai įskundė Cezarėjos valdytojui Feliksui šv. Paulių, prikaišiodami jam daug didelių kaltybių, kurių negalėjo įrodyti (Apd 25, 7). Po kelių dienų Feliksas, atėjęs su savo žmona Druzile, kuri buvo žydė, pasišaukė Paulių ir klausėsi jo apie tikėjimą į Jėzų Kristų. Jam kalbant apie teisingumą, nekaltumą ir būsimąjį teismą, Feliksas nusigandęs atsiliepė: „Tam kartui eik sau; patogiu laiku aš pasikviesiu tave“ (Apd 24, 24–25). Tiesa, Feliksas dar dažnai Paulių pasišaukdavo, bet ne norėdamas sužinoti tikrąjį tikėjimą, tik turėdamas vilties, kad Paulius duos jam pinigų (Apd 24, 26).