Pasakojimas apie Solono puotą Atėnuose, kurioje dalyvavo garsenybės ir geriausi dainininkai bei muzikai. Į puotą atėjo nepakviesta mergaitė su prastu instrumentu. Po kitų pasirodymų jai leido padainuoti. Jos žavintis balsas sujaudino visus svečius, ir ji pavergė jų širdis. Paskui ji netikėtai dingo. Pasakojimas lygina tai su Dievo malone, kuri gali paliesti širdį netikėtai.

Solonas, žymusis graikų filosofas, iškėlė didelę puotą, į kurią sukvietė pačias garsiąsias Atėnų įžymybes. Svečiams palinksminti buvo paprašyti geriausi dainininkai, gabiausi muzikai. Puotai prasidedant, įėjo mergaitė, prastokai apsivilkusi ir prastą muzikos instrumentą nešina. Niekas jos nežinojo, niekas jos nebuvo kvietęs. Tačiau, svečiams neprotestuojant, buvo įleista į salę. Pasirodė dainininkai, paskui muzikai su savo menu, ir svečiai, garsiai plodami, dėkojo jiems už pramogą. Pagaliau leido ir nekviestajai savo dainą padainuoti. Ji iš lengvo pradėjo, bet toliau jos žavintis balsas ėjo smarkyn ir patraukė visų jau nuobodžiauti pradėjusių svečių dėmesį. Visų veidai nušvito, akys į dainininkę įsmigo, ir ji pavergė visų širdis. Pasibaigus dainai, pasipylė garsūs plojimai, ir svečiai triukšmingai puolė ją sveikinti, su ja susipažinti… Bet dainininkė jau buvo kažin kur išnykusi. Tai buvo pati muzikos deivė. — „Šiandien, jei išgirstumėte Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Ps 94, 8).