Pasakojimas apie maro epidemiją Anglijoje 1676 m. Eyam kaime. Klebonas Viljamas Mompessonas, matydamas žmonių paniką, nusprendė likti ir ragino visus pasekti jo pavyzdžiu, kad liga neplistų. Nepaisant didelio mirtingumo (iš penkių – keturi mirdavo), gyventojai jo paklausė ir ramiai pasitiko mirtį. Maistas jiems buvo atnešamas iš tolo ir paliekamas ant kalnų. Klebonas ištikimai tarnavo kaip dvasininkas ir slaugytojas ir išliko gyvas. Jų pasiaukojimo dėka aplinkiniai kaimai nebuvo užkrėsti.

Iš Londono 1676 metais užkrečiamoji liga prasiplatino į Ejamą Derbišyre, gražiame kaime, kalnais apsuptame. Išsigandę žmonės buvo pasirengę bėgti, kai klebonas, Viljamas Mompessonas, paskelbė, kad jis lieka ir patarė visiems pasekti jo pavyzdžiu. „Liga jau čia pat,“ tarė jis, „tai negalima manyti, kad jos nenusineštumėm su savim kur kitur. Būtų nežmoniška slapstytis kitur ir platinti ligą.“ Visi paklausė jo patarimų ir per septynis mėnesius ramiai žiūrėjo giltinei į akis; iš penkių – keturi mirdavo. Kunigas Mompessonas dirbo visomis išgalėmis kaip dvasininkas ir kaip ligonių slaugytojas ir išliko gyvas. Maistą atnešdavo jiems iš toli ir palikdavo ant kalnų ties Ejamu, o žmonės padėdavo užmokestį toje pačioje vietoje. Dėl jų pasiaukojimo aplinkiniai kaimai nebuvo užkrėsti.