Kareivis, sužeistas kovos lauke, besimelsdamas pasakė, kad vakar kovojo kaip karys, o dabar meldžiasi kaip krikščionis. Napoleonas jį pavadino tikru kareiviu. Taip pat pasakojama apie skulptorių, kuris dirbo ne žmonių, o Dievo akyse.

Napoleono žygiuose pasitaikė sykį jaudinanti scena. Kovos laukas buvo nuklotas kritusių kareivių. Per jį su savo štabu jojo vyriausias kariuomenės vadas, žiūri – vienas sužeistasis su didžiausiu vargu atsisėda ir sudeda rankas ant krūtinės. „Ką čia darai, drauge?“ paklausė vadas. „Vakar aš kovojau,“ atsakė jaunuolis, „nes esu kareivis, dabar meldžiuosi, nes esu krikščionis.“ Vadas jam padavė ranką ir pasakė: „Tai yra tikras kareivis!“ — Gražiosios Milano katedros statymo metu kažkas paklausė vieną karštai dirbantį skulptorių: „Tiek darbo! O kas šitą statulą nuo žemės matys? Kas supras, kiek daug vargo ji kainavo?“ — „Nuo žemės – niekas. Bet ją matys Dievas iš viršaus!“ atsakė menininkas.