Napoleono karininkas Druo, bėgant iš Maskvos per baisią audrą, nepaisant nuovargio ir mirties, dirbo ir meldėsi. Jo stiprybė rėmėsi Dievo baimėje.

Napoleonas bėga iš degančios Maskvos. Baisi sniego audra plaka ligi mirties iškankintus jo kareivius; jie vos įstengia kojas pavilkti. Tūkstančiai krinta ant žemės ir miršta. Paskelbiamas trumputis poilsis. Nepermatoma ūkanota naktis apsupo likusius kareivius, o Napoleonas tyliai jodinėja po sniegu apklotą lauką, kuriame rado sau kapą daugybė narsiausių jo karžygių. Tik štai jis pastebi, kad ten kažkur dar žiba silpnutė švieselė. Imperatoriaus adjutantas eina į palapinę pažiūrėti kas ten darosi. „Sire,“ sako grįžęs, „karininkas Druo dar budi: jis dirba ir meldžiasi.“ Pasitaikius pirmai progai, imperatorius pakėlė Druo į generolus ir padėkojo, kad jis aną baisingą naktį parodė tokią žavinčią sielos didybę. „Sire!“ atsakė naujasis generolas. „Aš nebijau nei mirties nei bado; aš bijau tik Dievo: tame yra mano stiprybė!“