Atsiskyrėlis Makarijus gavo vynuogių kekę, bet perdavė ją kitam atsiskyrėliui, manydamas, kad jam ji labiau reikalinga. Kekė keliavo iš vieno vienuolio pas kitą, nes visi norėjo pasninkauti, kol grįžo pas Makarijų. Tai parodo vienuolių susivaldymą ir meilę artimui. Pitagorininkai taip pat praktikavo susivaldymą maisto atžvilgiu.

Vieną dieną kažkas pasibeldė į atsiskyrėlio Makarijaus celės duris. „Tėve!“ kalbėjo atėjęs ūkininkas, „aš atnešiau tamstai gražią vynuogių kekę. Imk ir atgaivink pavargusį savo kūną!“ Makarijus padėkojo už dovaną ir palaimino atnešusį. Bet paėmęs kekę valgyti, susilaikė ir pagalvojo: „Ar tik nebus ji reikalingesnė anam senam atsiskyrėliui, kuris gyvena netoli manęs?“ Ir ėmęs nunešė kekę seneliui. Šis džiaugsmingai ją priėmė, padėkojo, bet, išėjus Makarijui, pradėjo galvoti: „Kaip labai ji praverstų sergančiam broliui Nazarijui!“ Ir nugabeno ją broliui. Bet Nazarijus nenorėjo apie kekę nė girdėti. „Ir kaip galėčiau ją valgyti! Mano Išganytojui buvo duota tulžies gerti, o aš valgysiu vynuoges! Aš juk irgi noriu būti jo mokinys!“ Ir taip keliavo kekė iš vienos celės į kitą, kol galop vėl grįžo pas Makarijų. Apsiverkė senelis, patyręs, kokių susivaldančių žmonių aplink jį gyvena. — Senovės pitagorininkai susidėdavo ant stalo gardžiausių valgių, sėsdavo prie jų labai išalkę, valandėlę žiūrėdavo į tuos gardumynus ir keldavosi nieko nevalgę.