Šv. Jonas Kantietis, užpultas plėšikų, atidavė viską. Vėliau prisiminęs paslėptą auksą, grįžo ir atidavė jį. Plėšikai, sužavėti jo sąžiningumu, grąžino viską ir pasižadėjo mesti plėšikavimą. Šv. Augustinas ant stalo laikė užrašą, kad kam mielas kito garbės plėšimas, tam ne vieta prie jo stalo.

Šv. Jonas Kantietis pėsčias keturis kartus buvo nukeliavęs į Romą pas Šv. Tėvą. Kartą jį užpuolė plėšikai. Viską atėmę, jie dar paklausė: „Ar nieko daugiau nebeturi?“ — „Nieko!“ atsakė šventasis. Plėšikų paleistas, kiek paėjėjęs šventasis atsiminė, kad jo dar turėta drabužiuose įsiūto aukso. Greit mojuodamas sugrįžo pas plėšikus ir pranešė jiems nuslėptus pinigus. Plėšikai tokiu šventojo elgesiu taip susižavėjo, kad atidavė jam, ką buvo paėmę, ir prižadėjo mesti savo biaurų plėšikavimo amatą. — Šv. Augustinas, būdamas Hipono vyskupu, ant savo stalo laikydavo tokį užrašą: „Kam mielas kito garbės plėšimas, tam ne vieta prie šito stalo.“