Senuose krikščionių raštuose pasakojama, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais vieną Romos kariuomenės legioną, mūsiškai pulką, sudarė vieni krikščionys (per 6000 žmonių). Iškilus karui, ciesorius įsakęs visai kariuomenei, išeinančiai į mūšius, pasimelsti pagonių dievams ir jiems paaukoti savo žygį. Tada krikščionių karių vadas Mauricijus nuėjęs pas ciesorių ir taręs: „Ciesoriau! Mes esame krikščionys ir norime krikščionimis būti. Mielai mes eisime į karą ir ištikimai kausimės, bet dievams nesimelsime.“ Užgirdęs tai ciesorius, baisiai supyko ir nežmoniškame įniršime įsakė: „Iššaukti visų karių akivaizdoje kiekvieną dešimtą krikščionį ir ten pat kardu nukirsti!“ Taip ciesorius norėjo nugąsdinti kitus krikščionis ir priversti juos nusilenkti stabams. Deja, ciesorius apsiriko. Ištikimieji Kristaus sekėjai nenusigando žiaurios mirties dėl savo dieviškojo Išganytojo. Tada ciesorius vėl įsakė nukirsdinti kiekvieną dešimtą krikščionį karį. Taip lavonas krito ant lavono. Mauricijus ir dar du jo draugai karininkai ėjo nuo kario prie kario ir stiprino juos dvasia. „Broliai, laikykitės tvirtai tikėjimo“, sakė jie. „Žiūrėkite, mūsų draugai jau pasiekė garbingą vainiką. Argi mes būsime už juos bailesni ir silpnesni? Mes nutarėme savo gyvybę aukoti už ciesorių. Dar labiau mes turime aukotis už Kristaus karalystę…“ Visi kariai krikščionys nutarė mirti už tikėjimą ir Kristų. Jie pasiuntė ciesoriui atsakymą, kad jie esą ne tik ciesoriaus, bet ir Dievo tarnai, todėl jie turi būti ištikimi ne vien ciesoriui, bet ir Dievui. Sekdami savo brolių pėdomis jie daugiau klausysią Dievo, negu žmonių, kurie, kaip šiuo atveju ciesorius, liepia vietoje tikrojo Dievo garbinti stabus ir netikrus dievus. Tai užgirdęs, ciesorius visai įnirto ir liepė išžudyti visą krikščionių legioną.