Per krikščionių persekiojimą šv. Cecilijos vyras Valerijonas ir jo brolis Tiburcijus, pasmerkti mirti, kalėjime klūpojo ramūs, akimis pakeltais į dangų. Jų ramybė paveikė karininką Maksiminą, kuris verkė dėl jų jaunystės ir kilmės. Kaliniai paaiškino, kad jie yra krikščionys ir palikdami šį pasaulį įgyja kitą, be mirties. Pažadėjęs tapti krikščionimi, Maksiminas pamatė jų tikėjimą mirimo valandą, pats atsivertė ir netrukus mirė kaip kankinys.

Krikščionių persekiojimo laikais, viešpataujant Markui Aurelijui, apie 160 metus buvo įmestas į kalėjimą Valerijonas, šv. Cecilijos vyras, ir jo brolis Tiburcijus. Karininkas Maksiminas, kuriam buvo pavesta nužudyti pasmerktuosius, atidaręs kalėjimo duris, išvydo stebėtiną reginį. Abudu kaliniai klūpojo su pakeltomis akimis į dangų, tylėdami didžiausiame ramume. Judviejų jaunystė, aukšta kilmė, nekaltumas ir ramumas taip palietė kareivio širdį, kad jis pradėjo verkti. „Ko tu verki?“ paklausė jį kaliniai. „Aš verkiu, kad judu, tokiu jaunu, turtingu ir iš tokios aukštos giminės, turite mirti“, atsakė užkalbintasis. „Neužsivilk, Maksiminai, mudu esava krikščioniu. Palikdami šį pasaulį, krikščionys įgyja kitą, – kuriame mirties nėra.“ — „O, kad jūsų žodžiai būtų teisingi!“ — „Jeigu prižadi būti krikščionimi, pats pamatysi tą tiesą mūsų mirties valandoje!“ Maksiminas prižadėjo. Kada kankinių buvo nukirstu, Maksiminas tuoj prisipažino esąs krikščionis ir netrukus mirė kankinio mirtimi.