Šv. Pranciškus Borgija buvo pasiųstas apžiūrėti karalienės Izabelės lavono. Atidaręs karstą ir pamatęs puvėsių krūvą vietoj garsios karalienės, jis suvokė žemiškos grožybės ir turtų laikinumą. Šis reginys paskatino jį atsisakyti pasaulio ir įstoti į vienuolyną, kur jis tapo šventuoju.

Šv. Pranciškus Borgija buvo pasiųstas iš Toledo į Grenadą pažiūrėti karalienės Izabelės, karaliaus Karolio V žmonos, lavono. Kada jisai atvyko ir atidarė jos karstą, vietoj karalienės kūno, kuri dabino Ispanijos karaliaus rūmus ir savo gražumu buvo pagarsėjusi po visą Europą, rado biauriausią krūvą puvėsių. Šv. Pranciškus, pamatęs šį reginį, pats sau tarė: „Štai prie ko prieina gražus žmogus, štai visų garbių, turtų ir grožybės pabaiga. Šalin, pasauli, jeigu negali suteikti nieko gražesnio už šitą biaurybių saują!“ Po to jis įstojo į vienuolyną ir tapo šventuoju.