Mirties patale gulintis palaimintasis Beda, nors ir labai silpnas, uoliai tęsė šv. Jono evangelijos vertimą. Nepaisant mokinio abejonių, jis skubėjo diktuoti, norėdamas pabaigti darbą iki mirties. Kai darbas buvo baigtas, jis padėkojo Dievui ir mirė tariant Švč. Trejybės vardą.

Kronikoje parašyta, kad 735 metais, antradienį prieš Kristaus į Dangų įžengimo šventę, liga, kuri pal. Bedą į kapus nuvarė, pasunkėjo. Jis gi buvo dar sumanęs išversti šv. Jono evangeliją. „Skubėkite,“ kalbėjo jis savo sekretoriams, „nes Viešpats netrukus mane pašauks pas save.“ Rytojaus dieną jis smarkiai dirbo senu savo papročiu, nors jo jėgos buvo labai susilpnėjusios. Apie 9 val. jo mokinys Vibertas, priėjęs prie ligonio lovos, klausia: „Brangus mokytojau, dar trūksta vieno skyriaus tai knygai, kurią mums pradėjai diktuoti. Ar nebus per sunku tęsti darbą?“ — „Ne,“ atsakė šventasis, „aš dar galiu kalbėti, bet skubinkis – imk plunksną ir stenkis rašyti greit…“ Dirbo ilgai. Pertraukos metu jis kalbėjosi ligi vakaro su savo namų vienuoliais. Vienuoliams išėjus iš kambario, tas pats Vibertas prisiartinęs prie ligonio pasakė: „Brangus mokytojau, liko dar keli sakiniai padiktuoti.“ — „Imk plunksną ir kuo skubiausiai rašyk,“ atsakė Beda. Po kelių minučių sekretorius, pabaigęs savo darbą, sušuko: „Dabar jau pabaigta!“ — „Taip,“ atsakė mirštąs Beda; „visa išpildyta, vadinasi, visa baigta! Dabar pakelk mano svyrančią galvą ir atkreipk ją į bažnyčios pusę.“ Gulėdamas ant savo celės grindų, šventasis mokslininkas dar kartą pradėjo giedoti: „Garbė Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Ir, tardamas trečiojo Švč. Trejybės asmens vardą, jis mirė.