Turtingasis karalius Krėzas, pasiklausęs Solono, kad laimingu galima laikyti tik prieš mirtį, vėliau, kariaudamas su Kyru, buvo nugalėtas ir pasmerktas sudeginti. Ant laužo prisiminęs Solono žodžius, jis sušuko jo vardą, sujaudindamas Kyrą, kuris, išgirdęs pranašystės išsipildymą, atšaukė bausmę, galvodamas apie savo paties mirtingumą.

Pas turtingąjį karalių Krezą (Azijoje) kartą nuvyko didis galvotojas Solonas. Karalius parodė jam visus savo turtus ir paklausė: „Argi aš ne laimingiausias žmogus ant žemės?“ Solonas atsakė: „Prieš mirtį nieko negalima laikyti laimingu.“ Po kiek laiko Krezas nutarė kariauti su Persų karaliumi Kyru. Prieš išvykdamas į karo žygį, pasiuntė savo žmones į Delfus atsiklausti orakulo (burtininkų), ar jis laimėsiąs karą, ar ne. Orakulas atsakė dviprasmiškai: „Jeigu Krezas peržengs Halio upę, bus sugriauta didelė valstybė.“ Nors Krezas tarėsi laimėsiąs karą su Kyru, bet buvo pastarojo nugalėtas, paimtas į nelaisvę ir pasmerktas ant laužo sudeginti. Atsidūręs ant laužo, Krezas sušuko: „Solone! Solone! Solone!“ Tai girdėdamas, Kyras susijaudino ir liepė Krezui nulipti nuo laužo, reikalaudamas paaiškinti ištartų žodžių prasmę. Sužinojęs Solono pranašystės išsipildymą, Kyras dovanojo Krezui bausmę. Matyt, Kyras pagalvojo, kad kartais ir jo neištiktų panašus likimas.