Vargšą, ligotą ir Dievui piktžodžiaujantį jaunuolį tarnas supažindino su jo „geriausiu draugu“ – Nukryžiuotuoju. Kryžiaus vaizdas taip sujaudino nelaimingąjį, kad jis atgailavo, atgavo sveikatą ir tapo uoliu Kristaus garbintoju.

Vienas jaunas bernaitis iššvaistė visus savo turtus, įkrito į vargą ir pradėjo piktžodžiauti Dievui, kam jį Dievas leidęs ant žemės. Besibastydamas nusilaužė dar koją ir sunkiai susirgo, įpuldamas į visišką nusiminimą. Prieina prie jo tarnas ir sako: „Nusiramink, pone; yra tavo geriausiasis draugas ir nori su tavimi pasimatyti.“ — „Teateinie!“ atsiliepė ligonis. Tarnas atnešė jam kryžių ir tarė: „Štai Nukryžiuotasis, kurs mirė dėl tavo išganymo; Jis nenori, kad tu žūtumei.“ Nelaimingąjį kryžiaus vaizdas taip sujaudino, kad jis pradėjo kūdikiškai kukčiodamas verkti. Netrukus pagijo ir pasidarė uolus Nukryžiuotojo garbintojas.