Karalius Erodas, norėdamas įtikti žydams, įkalino šv. Petrą su ketinimu jį nužudyti. Naktį, prieš pat egzekuciją, pasirodė Viešpaties angelas, pažadino Petrą, nukratė grandines ir išvedė jį pro sargybą ir geležinius vartus. Petras suprato, kad Dievas per angelą jį išgelbėjo nuo Erodo.

Karalius Erodas visokiais būdais pataikavo žydams, kad jo neįskųstų Romos ciesoriui. Jis nužudė Jono apaštalo brolį Jokūbą ir nutarė nužudyti ir pačią apaštalų galvą — šv. Petrą. Kai jau Petrą turėjo išvesti iš kalėjimo, jis tą naktį miegojo tarp dviejų kareivių, sukaustytas dviem grandinėm. Sargai prie angos sergėjo kalėjimą. Štai atsirado Viešpaties angelas, ir šviesa apšvietė kambarį. Sudavęs Petrui į šoną, jis pažadino jį ir tarė: „Kelkis greitai.“ Grandinės nukrito nuo jo rankų. Angelas jam tarė: „Susijuosk ir apsiauk savo kurpėmis“. Jis tai padarė. Anas jam tarė: „Apsisiausk savo drabužiu ir eik paskui mane“. Išėjęs, jis sekė juo, bet nežinojo, kad tai tiesa, kas buvo angelo daroma; jis tarėsi matąs regėjimą. Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, juodu atėjo prie geležinių vartų, pro kuriuos išeinama į miestą; jie savaime jiedviem atsidarė. Išėję, praėjo vieną gatvę, ir angelas ūmai atstojo nuo jo. Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpaties siuntė savo angelą ir išgelbėjo mane iš Erodo rankos ir iš viso žydų tautos laukimo“. Apsimąstęs, jis atėjo prie, Morkumi vadinamo, Jono motinos Marijos namų, kur buvo daug susirinkusių ir besimeldžiančių. Išaušus, buvo nemaža sumišimo tarp kareivių, kas buvo atsitikę su Petru. Erodas liepė jo ieškoti, o neradęs, padarė tardymą apie sargus ir liepė juos vesti šalin“ (Apd 12, 5–12). Erodas baigė gyvenimą sunkia liga; jį gyvą kirminai suėdė.