Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių… Brangūs broliai ir seserys, Apreiškimo šventajam apaštalui Jonui knygos pabaigoje mes išvystame naują, perkeistą Dievo kūriniją. Būdvardis „naujas“ antrajame mišių skaitinyje kartojasi keletą kartų: naujas dangus, nauja žemė, naujoji Jeruzalė, galiausiai Sėdintysis soste ištaria: „Štai aš visa darau nauja.“ Dievo išgelbėtųjų bendruomenė pasirodo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Taigi, žemiškasis išganymo etapas baigiasi vestuvių puotos įvaizdžiu. Reikia pastebėti, kad aktyvioji Jėzaus misija žemėje taip pat prasideda vestuvėmis.

Išties, Galilėjos Kanoje, paversdamas vandenį vynu, Jėzus padaro pirmąjį stebuklą ir taip pradeda kūrinijos perkeitimo darbą. Taigi galima sakyti, kad žmogaus išganymo darbas nusidriekia tarp dviejų vestuvių pokylių: Kanos vestuvių ir tų, kurios bus laikų pabaigoje ir kurias vaizdžiai pristato Apreiškimo knyga. Ta visa naujovė, naujas virsmas, apie kurį kalba apaštalas Jonas, jau gali būti jaučiama ir nuspėjama Galilėjos Kanos vestuvių pokylio įvykyje. Čia Jėzus perkeičia vandenį vynu, veikdamas savo, kaip Kūrėjo, galia, kuriai yra pavaldūs visi gamtos elementai. Tačiau šiuo atveju Jėzus nekuria iš nebūties, kaip tai buvo pasaulio sukūrimo akimirką, bet iš esmės perkeičia, sutaurina, suteikia kitokį buvimą jau egzistavusiai realybei – t. y. vandeniui, kurį jam savo pastangomis ir patarnavimu pateikė žmogus.

Todėl šiame pirmame Jėzaus atliktame stebukle, kuris simbolizuoja ir visos kūrinijos atnaujinimo darbą, mes matome tiek Kūrėjo veiksmą, tiek paties žmogaus glaudų bendradarbiavimą atsirandant naujai realybei. Naujos kūrinijos atsiradime, apie ką kalba apaštalas Jonas, ir kurios virsmą vainikuos Dievo ir jo atpirktosios tautos vestuvės, žmogus taip pat turi aktyvų vaidmenį. Tiesa, savo nepastovumu ir silpnumu žmogus gali būti panašus į pasyviai perkeičiamą vandenį, tačiau visgi žmogus yra Dievui reikalingas, ir ne bet koks, ne pasyvus, o kaip laisvę ir protą turintis asmuo.

Galilėjos Kanoje Jėzus atlieka vandens perkeitimo vynu stebuklą akimirksniu, o naujos kūrinijos atsiradimas yra ilgas procesas. Tačiau jis jau prasidėjo žmoguje. Kaip sako šiandienos mišių liturginiai tekstai: žmogaus gyvenimui kilmingumą suteikė Kristaus prisikėlimas; žmogus, išgelbėtas Kristaus krauju, nuo šiol gyvena jo gyvybe, tapęs dieviškosios prigimties dalininku, mylimu Dievo vaiku. Žmogaus sutaurinimas ir pakėlimas į Dievo vaikų rangą reiškia ne vien tik naują buvimo žmogumi būdą, bet ir jo naują bei aktyvų darbą atnaujinant pasaulį. Evangelijos skaitinyje Jėzus mokiniams sako: „Aš jums duodu naują įsakymą.“ Mes ir vėl išgirstame iš Viešpaties lūpų būdvardį „naujas“. Tačiau šį kartą Viešpats nekalba apie ateitį, bet apie dabartį.

Jėzaus mums duotas naujas įsakymas mylėti vienas kitą, kaip jis pamilo žmogų, yra glaudžiame priklausomybės santykyje su pasaulio perkeitimu, kuris prasideda dabar ir yra nešamas šio meilės įsakymo. Dažnai tenka girdėti klausimus: „Ko Dievas nori iš manęs? Koks mano pašaukimas? Kaip geriau save realizuoti?“ Ir panašiai. Labai dažnai tokiuose klausimuose glūdi perdėtas dėmesys sau pačiam, užmirštant aplinkinius. Jėzus, galbūt, per daug paprastai pasako esminius dalykus: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau. Šis naujas įsakymas ir yra kiekvieno žmogaus pašaukimas ir pareiga, o jam įgyvendinti egzistuoja begalė progų. Su šio meilės įsakymo vykdymu po truputį sutvirtės žmogaus dvasinės juslės ir jam bus aiškiau, kur labiau jis gali būti naudingas, ko Dievas konkrečiai iš jo nori.

Mylėti kaip Kristus mylėjo reiškia jau dabar keisti pasaulį, paspartinti jo atsimainymo procesą. Apreiškimo knygos skaitinyje yra nepaprastai gražūs paguodos žodžiai: Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo. Mums kol kas šie vargai yra kasdienė duona ir šio Viešpaties pažado išsipildymo mes galime tik dūsaudami ilgėtis. Tačiau visgi Jėzus, palikdamas mums naują meilės įsakymą ir suteikdamas mums galios mylėti, nori, kad mes taptume jo rankomis, kurios jau dabar nušluostytų nuliūdusiųjų ašaras, padėtų esantiems varge.

Net jeigu jaučiamės bejėgiai tuščiomis rankomis, tačiau dažnai vien tik malonus žodis, laiku parodyta užuojauta gali palengvinti skausmą, prikelti vilčiai numirusius. Brangūs broliai ir seserys, Dievas mus padarė savo vaikais ir apdovanojo laisve. Vadinasi, mes, kaip Dievo vaikai, galime žiūrėti į kitus ir į pasaulį Dievo akimis. Prašykime Dievą, kad mus paskatintų mylėti, kaip jis mus myli. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/453-v-velyk%C5%B3-sekmadienis-homilija.html