Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs …

Brangūs broliai ir seserys, šiandienos pirmasis Mišių skaitinys, paimtas iš Samuelio knygos, mus skatina susimąstyti apie Dievo išganingąjį planą istorijoje, apie karaliui Dovydui duotąjį Dievo pažadą, kuris atveria duris vilčiai, ir apie Dievo buveinę, arba dar kitaip – jo palapinę tarp žmonių. Ir iš kitos pusės, karaliuje Dovyde mes regime žmogaus pastangas ir troškimus įtikti Dievui, jam tarnauti ir nuolatos jį turėti šalia. Anot karaliaus Dovydo, yra labai ryškus skirtumas tarp jo karališkų rūmų, pastatytų iš kedro, ir Susitikimo palapinės, kurioje buvo laikoma Dievo skrynia.

Toji Dievo skrynia buvo regimas neregimojo Dievo artumos ženklas. Norėdamas sušvelninti tokią neteisybę, Dovydas suformuluoja troškimą pastatyti Dievui jam vertą buveinę. Iš tiesų, apsvarstydamas visas Dievo geradarystes savo atžvilgiu, t.y. Dievas jį išrinko ir Dievas apvaizdingai vedė nuo to laiko, kai jis dar buvo jaunas piemuo, ganantis savo tėvo bandą, karalius Dovydas savo ruožtu nori regimai ir kažkuo konkrečiu atsidėkoti Dievui. Nors Dievui išties nieko nestinga, tačiau toks Dovydo užmojis nėra paikas, kadangi jis kyla iš giliai religingos širdies. Tiesa, anuomet žmogus Dievo palaiminimą suprato labai materialiai: jeigu jam sekasi, jeigu jis turtingas ir sveikas, vadinasi, Dievas jį myli. Ir iš kitos pusės, žmogus manė, kad nuo aukos, nuo dovanos dydžio priklausys Dievo palankumas jam. Iš tikrųjų ir dabar yra sutinkamas toks žmonių mentalitetas, kada žmogus labiau pasitiki tuo, ką daro, t. y. savo veikla, negu tuo, kas jis yra.

Visgi į žmogišką karaliaus Dovydo užmojį pastatyti Dievui namus Viešpats galėtų atsakyti pranašo Izaijo žodžiais: VIEŠPATS taip kalba: „Dangus – mano sostas, o žemė – man kojoms suolelis. Kur yra tie namai, kuriuos galėtumėte man pastatyti? Kur yra ta mano poilsio vieta? Dievas teisia tautas, o mano ranka visa tai sukūrė, visa tai yra mano“ (Iz 66, 1s). Viskas yra malonė, tad didžiausia dovana Dievui nebus žmogaus išorėje, ne tai, ką jis sukonstruos savo rankomis, bet jis pats. Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris pagarbiai dreba nuo mano žodžio, – toliau per pranašą Izaiją sako Viešpats. Gilus tikėjimas padeda žmogui suprasti šią tiesą.

Evangelijos skaitinyje girdėjome, kaip Mergelė Marija, mūsų tikėjimo motina ir pavyzdys, konkrečiai išpažįsta savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu angelui ištartais žodžiais: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei. Tokiu būdu atiduodama save visą, be jokių derybų, ji tampa tikrąja šventykla, kurios nei pats karalius Dovydas, nei jo įpėdinis Saliamonas nebūtų galėję pastatyti. Mergelėje Marijoje per jos laisvą sutikimą Dievas jau nebegyvena vien tik per jo artumą simbolizuojančią realybę, kaip tai buvo Jeruzalės šventykloje, bet Dievas Marijoje įgauna žmogišką pavidalą, mūsų žmogiškąją prigimtį; po arkangelo Gabrieliaus apreiškimo, Dievo Sūnus tampa besiformuojančiu kūdikiu Mergelės Marijos įsčiose, o prisiėmęs mūsų prigimtį, Dievo Sūnus tapęs ir Marijos Sūnumi, kartu slėpiningai paliečia ir kiekvieną žmogų.

Tokiu būdu Dievas per malonę gali apsigyventi kiekvieno žmogaus širdyje ir jame būti kaip šventykloje. Šventasis Paulius sako: Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs! (1 Kor 3, 17). Viešpaties slėpiningi žodžiai pasakyti Dovydui per pranašą Nataną: Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs … aš tavo palikuonį, kilusį iš tavęs, paskirsiu tavo įpėdiniu ir sutvirtinsiu jo viešpatavimą, išsipildo per Kristaus įsikūnijimą. Jis patraukia prie savęs žmones, kurių tarpusavio vienybė ir kartu vienybė su Kristumi ir aplink Kristų pati tampa ženklu ir veiksminga priemone pasiekti glaudžią vienybę su Dievu.

Tie Dievo nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios statomi namai, kurių paskirtis yra suburti po vienu stogu visą žmoniją, yra Kristaus meilės bendruomenė – Bažnyčia, kuri yra iškalbingesnis ir veiksmingesnis Dievo su mumis buvimo ženklas, negu kitados buvo Dievo skrynia, apie kurią kalba pirmasis skaitinys. Karaliaus Dovydo pasisiūlymas pastatyti Dievui šventyklą ir tai, kad Dievo skrynia vis dar stovėjo palapinėje, turi ir kitą prasmę. Gyventi palapinėje – tai reiškia neturėti pastovios gyvenimo vietos, bet būti pasirengusiam iš vienos vietos keltis į kitą.

Tai nuolatinės kelionės, taip pat ir vidinės laisvės ženklas, nes nėra lengva neprisirišti prie žemės, prie vienos vietos. Tokiais klajokliais kitados buvo ir patys izraelitai, išėję iš Egipto, iki kada Dievas juos atvedė į jų žemę ir juos įkurdino. Tad Dovydo noras pastatyti Dievui namus, tai tarsi nesąmoningas žmogaus noras įkurdinti Dievą kaimynystėje, apibrėžti jį vienoje vietoje, padaryti jį sėslų, greitai prieinamą. Bet tai yra ir gilus, įgimtas troškimas turėti didingą Dievo buvimo šalia ženklą. Žmogus trokšta, kad Dievas jam būtų artimas. Iš Šventojo Rašto mes žinome, kad šventykla išties buvo pastatyta ir Evangelijoje yra epizodas, kur sakoma, kad Jėzaus mokiniai žavisi šventyklos pastatu.

Tačiau taip pat yra žinoma, kad ne bet kas galėjo į tą šventyklą patekti. Tad jeigu Dievas yra visur ir visiems, jeigu jis žmogui yra artimesnis už jį patį, todėl iš akmens ar iš rinktinių kedrų pastatyta Jeruzalės šventykla praranda artimo žmogui Dievo įkūnijimą ir simboliką. Dėl to Jėzus vieną dieną pasakys: Tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško (Jon 4, 21s).

Tam tikra prasme Dievas vėl panoro apsigyventi palapinėje, kad būtų arčiau žmogaus ir drauge su žmogumi jo kasdienėje kelionėje. Išties, šventojo Jono Evangelijos prologe sakoma: Ir Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Pažodžiui ἐσκήνωσεν ἐν ἡμῖν reiškia – pasistatė pas mus palapinę. Per šias ateinančias šventes mes švęsime Dievo su mumis – Emanuelio – slėpinį, tad atverkime mūsų širdis jo gerosios naujienos žodžiui, kuris, pasak šventojo Pauliaus, turi įtikinančią ir gelbstinčią galią. Amen.

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/334-homilija-iv-advento-sekmadienis-b-metai.html