Viešpats įveisė vynuogyną. Jis viską padarė gerai: pasodino kokybišką vynmedį į atidžiai išrinktą vietą, tai yra derlingą kalvos atšlaitę, jis kruopščiai paruošė žemę. Taigi, padarė viską, kad vynmedis duotų rinktinį vyną. „Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai“, – sako pranašas Izaijas pirmame skaitinyje. Be to, Šv. Paulius išvardijo malones, kuriomis izraelitai galėjo naudotis: „Jie yra turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus.“ „Jis išnuomojo vynuogyną vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį.“ 

Evangelijos palyginime ne vynmedis, bet vynininkai yra Izraelio vaizdinys. „Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies.“ Dievo pasiuntiniai buvo pranašai. Deja, juos lydėjo nesėkmės. Kronikų knygos autorius komentuoja: „Viešpats, jų protėvių Dievas, siuntė jiems žodį per savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes jis gailėjosi savo žmonių ir savo buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų“ (2 Krn 36, 15).

„Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų.“ Jėzus kaip tik yra „Dievo Tėvo viengimis Sūnus, atsiųstas į pasaulį, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 9). Sakydamas: „Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė“, Jėzus iš anksto skelbia savo paties nužudymą. „Ką dar turėjau padaryti savo vynuogynui, ko aš jame nepadariau?“ – sako Dievas pranašo lūpomis.

Tačiau Dievas šiandien ir į mus kreipiasi šiais žodžiais. Ir mums ir apie mus Dievas kalba. Ką dar galėjo duoti mums, ko Jis mums nedavė? Nes „jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 31). Dievas viengimio Sūnaus, visatos paveldėtojo ir Tėvo pasiuntinio, asmenyje yra numiręs.

„Dievas miręs“, – sušuko filosofas F. Nyčė devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Šiandien taip pat daug mūsų amžininkų mano, kad Dievo nėra, bet dar daugiau žmonių praktiškai elgiasi lyg Dievo nebūtų. Tačiau „jeigu Dievas miręs, tada „mūsų yra vynuogynas“, – rašė Benediktas Šešioliktasis. „Vynuogynas priklauso mums… Galiausiai nebebūsime kito nuosavybė, būsime tik savo ir pasaulio turtų savininkai.

Pagaliau galime daryti, kas tik mums patinka… Virš mūsų nebėra jokio kriterijaus, mes patys sau matas.“ Ir buvęs popiežius daro išvadą: „Kas tada nutiks žmogui ir pasauliui, šiandien vis aiškiau nuspėjame.“ Dievas sakė pranašo lūpomis: „Jis laukė teisingumo… ir teisumo! Ir štai kraujo liejimas… ir klyksmas!“ Ar nekyla šiandien į Dievą šauksmai tų, kurie yra aukos mūsų laikų stabų kulto: tai yra sekso, pinigų, valdžios troškimo. Kyla į Dievą tylūs šauksmai tų, kuriems neleidžiama gimti, tų, kuriems varžoma religinė laisvė, tų, kuriems neleidžiama garbingai gyventi ar mirti.

Dievas numirė Jėzaus asmenyje. Tačiau palyginimas ir pasaulio istorija nesibaigia šiuo Sūnaus nužudymu todėl, kad Dievas negali pasilikti mirties vergas, nes „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“. Tikrai Žmogus-Dievas prisikėlė, „Jame buvo gyvybė“ ir gyvybė sunaikino mirtį. Visiems žmonėms Jo dėka mirtis tapo slenksčiu ir prieangiu į amžinojo gyvenimo pilnatvę. „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“ Šio sekmadienio evangelija pasibaigia šiais žodžiais, kurie yra ne tik grasinimas, bet ir pažadas.

Šiais žodžiais Jėzus skelbia, kad Bažnyčia taps Izraelio paveldėtoja. Šiandien šie žodžiai taip pat kalba kiekvienam iš mūsų. Neužmirškime to, kad Dievo pažadas visada yra sandoros pažadas, tai reiškia, kad jis išsipildo sandoros aplinkybėmis. Sandora niekada nėra vienpusiška. Atvirkščiai, abi pusės įsipareigoja. Jeigu dieviškajam pažadui mes ištikimai neįsipareigojame, Dievo karalystė bus atimta iš mūsų taip, kaip iš vynuogyno išmetamos sudžiūvusios šakelės.

Brangūs broliai ir seserys, šiandien taip pat vynuogyno šeimininkas Dievas Tėvas ragina mus atiduoti jo vaisių dalį. Jis tikisi rinktinio vyno, dar skanesnio negu Kanos vynas. Tas vynas, kurio tikisi iš mūsų, yra ne kas kita, kaip meilė, būtent ta, kurią Jėzus savo kančia ir mirtimi atidavė savo Tėvui. Ir kaip iš spaustuvo išteka vynas, kuris sušildo vynininkų širdis, taip Kristaus ant kryžiaus išlietas Kraujas suteikia mums Dievo ramybę, pranokstančią visokią išmintį.

Jėzus yra tikras vynmedis ir mes šakelės. Jeigu Jo žodžiai pasiliks mumyse ir jei mes imsime su Juo kasdienį kryžių, tada duosime gausių vaisių. Jis pats mus išmokė žodžių, kurie turi pasilikti mumyse: „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 14, 34).

Šaltinis: https://palendriai.lt/aktualijos/homilija/311-jame-buvo-gyvyb%C4%97-ir-gyvyb%C4%97-sunaikino-mirt%C4%AF.html